Dievas visada keliauja incognito

Dievas visada keliauja incognito : [romanas] / Laurent Gounelle. - Vilnius : Alma littera, 2012. - 357, [2] p.

Kaip pasirenkame knygas, kurias norime skaityti? Vienas - pagal draugų rekomendacijas, kitas – pavartę knygyne. Dažnai patraukia ir pats knygos pavadinimas. Šią pasirinkau būtent pagal šį kriterijų. Pradėjus skaityti knygą, šiek tiek nusivyliau, nes ji man pasirodė iš serijos „kaip nugyventi gyvenimą teisingai“ :). Tačiau skaitėsi lengvai, pilna teisingų :) žodžių bei citatų, kurias skaitydami dažnai pagalvojame, kad viskas lyg ir suprantama bei žinoma, bet vis tiek  nusprendžiame, kad jau rytoj tai taip ir elgsimės ... :) Knygos pavadinime panaudotas Einšteino posakis kad „atsitiktinumas - tai Dievas, keliaujantis inkognito...“, lyg ir turėjo įtikinti, kad daug kas mūsų gyvenime priklauso nuo atsitiktinių įvykių grandinės, tačiau labiau pritarčiau Gandžio požiūriui - „...tu pats turi būti tas pokytis, kurį nori matyti pasaulyje."   

Knygą siūlau paskaityti tam, kad sužinotume kodėl „...raganomis persirengę ange­lai įteikia mums nuostabių dovanų, rūpestingai įvyniotų į klaikų įpakavimą.“

Keletas knygos citatų:

„... kitų požiūrį į mane lemia mano paties elgesys... Aš pats darau įtaką jų reakcijai.“

 „...kai gyvenime imame atokiai laikytis nuo visko, kas mus gąsdina, nebesuvokiame, kad daugu­ma mūsų baimių - viso labo mūsų proto kūrinys. Vienintelis bū­das sužinoti, ar tai, kuo tikime, klaidinga ar teisinga, - patikrinti praktiškai! Todėl kartais naudinga suimti save į rankas, net jei iš tikrųjų reikia šiek tiek prisiversti, ir patirti tai, kas mums kelia ne­rimą: tada turėsime galimybę suprasti, kad galbūt klydome.“

„...aš įsitikinęs, kad kiekvienas iš mūsų galime pakeisti pasaulį. Jei tik nenuleisime rankų, neatsisakysime to, kuo tikime, ir neleisime sutrypti savo vertybių. Antraip prisidedame prie to, kas vyksta.“

„...Gandžio citata: „Tu pats turi būti tas pokytis, kurį nori matyti pasaulyje."

„Žmogus bijo permainų, naujovių, dažniausiai jis linkęs likti jam įprastoje aplinkoje, kad ir labai nemalonioje, o ne atsidurti naujoje, menkai pažįstamoje situacijoje. Tai Platono ola! Platonas rašė apie žmones, gimusius labai tamsioje oloje ir niekada iš jos neiškėlusius kojos. Ta ola buvo jų pasaulis: nors ir niūri, ji buvo jiems įprasta ir teikė saugumo jausmą. Jie atkakliai nenorėjo išeiti į lauką, nes, nepažindami išorinio pasaulio, įsivaizdavo, kad jis priešiškas, pa­vojingas. Todėl jie taip ir nesužinojo, kad toje nepažįstamoje er­dvėje iš tikrųjų buvo tiek saulės, grožio, laisvės... Šiandien daugelis žmonių, patys to nesuvokdami, gyvena Platono oloje. Jie mirtinai bijo nežinomybės ir atsisako bet kokių pokyčių, galinčių kaip nors paveikti jų gyvenimą. Jie kupini idėjų, planų, svajonių, bet niekada jų neįgyvendina, nes juos varžo daugybė nepagrįstų baimių, nes jų rankos ir kojos sukaustytos antrankiais, - tačiau raktą nuo tų antrankių turi tik jie patys. Jis tabaluoja jiems ant kaklo, bet jie nie­kada jo nepanaudos. Manau, pats gyvenimas yra nuolatinės per­mainos, judėjimas. Nėra prasmės kabintis į esamą padėtį. Sustingę tik mirusieji... Reikia ne tik priimti pokyčius, bet ir patiems juos sukelti, kad galėtume tobulėti mums tinkama linkme.“

„...Tuo vaikas labiausiai ir skiriasi nuo suaugusiojo: jis trokšta tobulėti. O suaugęs žmogus
daro viską, kad tik nesikeistų....“

„...-Norint gyventi, tereikia dalyvauti gyvenime, tai yra judėti j priekį, tobulėti. Pažįstu moterį, kuri pradėjo mokytis skambinti pianinu, būdama aštuoniasdešimt vienų metų. Tai nuostabu! Visi žino, kad reikia ilgus metus mokytis, kol gebėsi kaip reikiant skam­binti. Vadinasi, sulaukusi aštuoniasdešimt vienų, ji mano, kad vis dėlto verta keletą metų mokytis groti muzikos instrumentu tam, kad paskui galėtum juo muzikuoti! Galiu kirsti lažybų, ji dar ilgai gyvens. Jei nori visą gyvenimą išlikti jaunas, nuolat tobulėk, mo­kykis, atrask, nepasiduok protą kaustančių įpročių gniaužtams ir apatiją keliančiam komfortui, kurį teikia tai, ką tu jau moki daryti.“

„Priimk savo artimo pasaulį, ir jis tau atsivers.“

„Kai giliai širdyje esame įsitikinę, kad galime daryti poveikį kitų sprendimams, visada pa­sieksime, ko norime, net ir veikdami nelabai nuosekliai. Kaip nors susidorosime... Tačiau jeigu tuo netikime, sustosime prieš pir­mą pasitaikiusią kliūtį - ją suvoksime kaip įrodymą, kad neverta stengtis.“

„Toks jau tas gyvenimas: sunkiu metu retas suvokia, kad tokios akimirkos atlieka slaptą funkciją - skatina mus augti. Raganomis persirengę ange­lai įteikia mums nuostabių dovanų, rūpestingai įvyniotų į klaikų įpakavimą.“

„Kai tenka patirti išbandymą, dažnai supykstame arba puolame į neviltį, visai pagrįstai atmesdami tai, kas mums atrodo neteisin­ga. Tačiau pykstantis žmogus - kurčias, o puolęs į neviltį - aklas. Mes praleidžiame suteiktą progą augti. Tada skaudžių smūgių ir nesėkmių ima daugėti. Tai ne likimas mus baudžia, o gyvenimas stengiasi dar kartą perduoti žinią.“

„... kaip sakė Einš­teinas, atsitiktinumas - tai Dievas, keliaujantis inkognito... „

„Vienintelės ribos - tos, kurias patys sau nusibrėžiame.“

„- Tas, kas paklūsta taisyklėms, nenori mąstyti. Jei samprotauji neperžengdamas nustatytų ribų, niekada nerasi kitokio sprendi­mo nei tie, kurie jau sugalvoti. Reikia peržengti ribas.“