Gyveno kartą Uvė : romanas / Fredrik Backman. - Vilnius : Alma littera, 2014. - 326, [1] p.
„Mirtis – toks keistas daiktas. Žmonės neretai nugyvena gyvenimą,
tarsi ji neegzistuotų, nors mirtis be ne geriausiai pagrindžia esmines
gyvenimo atkarpas. Vieni laikui atėjus tiek ją jaučiame , kad gyvename
veržliau, labiau užsispyrę, labiau įsiutę. Kitiems nuolatos reikia jos
buvimo šalia, kad bent suvoktų, kas ta jos priešingybė. O dar kiti,
žiūrėk, tiek į ją pasineria, kad atsisėda laukiamajame dar šviesmečiai
iki jai pranešant apie savo atvykimą. Mes jos bijome, tačiau daugumai iš
mūsų dar baisiau, kad ji ištiks ką nors kitą, ne mus pačius. Nes
didžiausia mirties baimė ta, kad ji praeis pro šalį. O mes liksime
vieni.“
„Ir pats laikas – keistas daiktas. Dauguma iš mūsų gyvename tik tuo
laiku, kuris dar prieš akis. Po kelių dienų, po kelių savaičių, po kelių
metų. Viena labiausiai kankinamų žmogaus gyvenimo akimirkų turbūt ta,
kai jis įsisąmonina, kad praeities akimirkų daugiau negu ateities. Kai
laiko prieš akis jau nebelieka, tenka spirtis į kitą gyvenimo pagrindą. Į
popietę saulės šviesoje susikibus už rankų. Į šviežiai sudygusių lysvių
kvapą. Į sekmadienius kavinėje. Į anūkus galbūt. Susirasti būdų gyventi
kitų ateitimi.“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą