Prieš mirtį norisi švelnaus

Prieš mirtį norisi švelnaus : trumpų tekstų knyga / Sigitas Parulskis. - Vilnius : Alma littera, 2011. - 245, [2] p.

„Jeigu labai įtemptum klausą, galėtum išgirsti: po plonu debesų ledu juodame dangaus dugne tyliai ošia vos vos siūbuojantys žvaigždynai. Adventas. „

„Poezija, ji būtina žmogaus gyvenime, tegul tik kaip ryto rasa, bet vis dėlto.“

„Ir net jeigu Dievo nėra, kalnuose galima jį prasimanyti, kad galėtum padėkot už gyvenimo grožį. Už galimybę suvokti neįtikėtinai gražų žmogaus, mažo juodo taškelio baltoje būties drobėje, tragizmą.“

„Kai mus apima sielvartas, kažkas krūtinėje ima šalti, paširdžius tarsi ledas sukausto. Žiūrėjau į purų, žibinto akį erzinantį snaigių srautą ir pagalvojau: po velnių, sniegas – sielvarto ištiktas vanduo.“

„Prisiminimų nenuplausi alkoholiu, tačiau kai juos suvilgai gera doze – ne taip žeidžia.“

„Žmogus nenori gyventi sau, tik siekia sukurti savo gyvenimo regimybę kitiems.“

„Gimimas ir mirtis yra visiškai priešingi savo fizine išraiška, keliamų emocijų atžvilgiu, tačiau iš tiesų be galo panašūs būsenos prasme – visiška bejėgystė. Nežinomybė.“

„Bet mirtis slenka kaip smėlis, nepaisydama mūsų atsikalbinėjimų, pasiekimų, socialinio statuso ir nuopelnų ar aistringo noro gyventi. Ji egzistuoja apsimetusi gyvenimu, jos vardas – ir tai įdomiausias paradoksas – ateitis.“
„Mūsų kino teatruose filmai pradėti rodyti 3D formatu, o tikrovėje viskas tapo be galo plokščia.“

„Šįryt balkone radau drugelį sušlapusiais sparnais… Vos vos juda lyg prisijuostęs kokaino…  Tarsi kažkieno pavargusi svajonė… Pametęs neštą žinią angelas…“

Subtilumas

Subtilumas : romanas / David Foenkinos. - Vilnius : Tyto alba, 2012. - 197, [1] p.

„<…> kad grįžtum namo, niekada nereikia apsigręžti.“

„Judviejų bendras gyvenimas buvo kasdienės išnykimo pratybos.“

„Menas mylėti? Tai reiškia gebėti suderinti vampyro temperamentą ir plukės kuklumą.“

Laiškų knyga

Laiškų knyga : [romanas] / Michail Šiškin. - Vilnius : Vaga, 2011. - 323, [2] p.

„žmogus gimsta, gyvena ir miršta laimingas, tik visą laiką apie tai užmiršta.“

„ ko gero, yra taip: daiktiškas, matomas pasaulio apvalkalas – materija – užtempiamas, susiteršia, trinasi ir prasitrina ligi skylių, ir tada pro skylutę kaip kojos pirštas iš suplyšusios kojinės išlenda esmė.“

„Nereikia meilės įrodinėti, reikia ją parodyti.“

„Bet juk žinai, kaip sakoma: nenukeliauja tik tie laiškai, kurie neparašomi.“

„Jeigu mes ko nors nežinome, nematome, nejaučiame ir negirdime ir negalime paragauti, tai nereiškia, kad to nėra.“

„Ko gero, laimė ir turi būti tokia, tarsi adatos dūris, akimirksnis: vaikas verkšlena, nuo klijuotės trenkia šlapimu, pinigų nėra, oras bjaurus, pienas išbėgo, dabar reikia šveisti viryklę, per radiją pranešama apie žemės drebėjimą, kažkur karas, o visa tai kartu ir yra laimė.“

„Namie apsigyveno naujas garsas – užtrenktų durų.“

„Kartą pagalvojo, kad jos gyvenimas jo gyvenimui kaip sugeriamasis popierius. Jam likimas ką nors rašo ir tuojau pat su ja nusausina – tada jo gyvenimo fragmentai prasisunkia į jos gyvenimą. Kai tiktai jo gyvenime juodulys, ji tuojau pat jį sugeria.“

„Ir štai skirtumas, kuris žmogų išskiria iš kitų: mes – vienintelė gyva būtybė, žinanti apie mirties neišvengiamybę. Todėl negalima atidėlioti laimės ateičiai, reikia būti laimingam dabar.“

„Ir štai mane apėmusi nuojauta, kad mano gyvenimas – toks tuštumų rinkinys: namas, vyras, meilė, šiandienos vakaras – ir nėra kuo užpildyti. Skylės visatoje – pro jas traukia skersvėjis. Ir šių skylių ilgainiui vis daugiau ir daugiau – išeina žmonės. „

„Klausaisi naktį laikrodžio – kaip jis pasiima gyvenimą.“

„Į mirtį reiktų žvelgti lengvai: sunokai – išrovė kaip morką iš lysvės. Nepavyksta.“