2011 m. gegužės 26 d., ketvirtadienis

Su savimi ir tavimi

Su savimi ir tavimi : stabtelėjimai : [esė ir miniatiūros] / Vita Morkūnienė. - Klaipėda : Eglės leidykla, 2010. - 186, [5] p.

"Tikras pavasaris prasideda, kai nuo langų nuplauni žiemos dulkes. Dažniausiai tai atsitinka prieš Velykas. Pats sau gali pavydėti to jausmo, kai atsisėdi kambario viduryje, žiūri pro langą –ir pasaulis staiga tampa kitoks.<…> Jeigu tai atsitinka ir gerokai vėliau, kai pavasaris vėluoja, vis tiek neapleidžia tas palaimingas lengvumo ir skaidrumo jausmas. <…> O paskui, kaip ir kasmet, akys apsipras su tuo gražumu, širdis pavargs stebėtis. Pamažu nublanks spalvos, nukris žiedai, pritils paukščių giesmės. Užges pavasario gaisras – pasaulyje ir tavyje. Nė pats nepastebėsi, kaip ne tik ant langų ims sėsti kasdienybės dulkės. <…> Iki kito pavasario. Iki tos dienos, kai pajusi nenumaldomą norą nuplauti dulkes – nuo langų ir akių."

"Šiandien iš namų išėjau be laikrodžio. Niekas dėl to nepasikeitė: niekur nenuėjau per anksti ir niekur nepavėlavau. Kai pastebėjau, kad laikrodžio nėra, dingtelėjo mintis, kad laiko nei pavysi, nei pralenksi, gal tik nuo jo atsiliksi arba su juo prasilenksi."

"Kai rudenį išgirsti gervių klyksmą – užplūsta ilgesys. Kai pavasarį pamatai gervių trikampius – apima gerumas. Kai išgirsti iš ryto gerą žodį – tai ženklas, kad diena bus gera. Kai padarai kokį gerą darbą – tai ženklas, kad gali padaryti dar vieną. Kai iš ryto nusišypsai pats, tai reiškia, kad ne tau vienam ši diena gali būti gera."

"Yra daug žmogaus kankinimo būdų. Taip pat ir švelnieji. Nepasakyti žodžiai. Nesuskambėję telefono skambučiai. Neparašyti laiškai. Nepateisintos viltys. Tikrumu pridengtos kaukės. Įkalintos svajonės. Draudimas galvoti apie tai, ko labiausiai norisi. Visi jie vienodai tinka kankinti kitą žmogų arba patį save."

"Daugiausia tiesos apie save sužinai tykiomis budrumo akimirkomis, kai plūkauji tarp šviesos ir tamsos, tarp dienos ir nakties, sapno ir tikrovės, tarp norima ir esama. Trumpomis valandėlėmis prieš užmigdamas arba paryčiais, kai jau nemiegi, bet dar nesi pabudęs. Tuomet krūpteli iš netikėtumo ir bemat išsiblaivai arba dar storiau susisupi į minkštą snūdo rūką, kad tai, ką tykiai pajutai, dar pabūtų su tavimi, neišsisklaidytų ir nepabirtų kaip stiklo šukės."

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą