"Kai laukiesi, negali galvoti apie nieką kitą, tik apie tai, kada pagaliau susigrąžinsi savo kūną; bet kai pagimdai, staiga suvoki, jog svarbiausioji tavo dalis dabar egzistuoja atskirai, atskilusi nuo tavęs ir rizikuoja patirti įvairiausių pavojų ir netgi pradingti, tad likusią gyvenimo dalį praleidi stengdamasi sugalvoti, kaip išlaikyti ją kuo arčiau savęs, kad galėtum bent kiek nusiraminti. Būnant mama tai ir yra keisčiausia: kol neturi kūdikio, net nesuvoki, kaip tau jo trūko."
"Kai kurie sapnai miegant tau įstringa tarp dantų, ir kai prabudus nusižiovauji, jie išlekia tau iš burnos.
Jei būtinai reikia, visą savo gyvenimą gali suspausti į vieną vienintelį lagaminą. Paklausk savęs, ko tau tikrai reikia, ir pamatysi, kad tai visai ne tai, ką įsivaizduoji: gali lengva ranka nušluostyti šalin nebaigtą darbą, sąskaitas bei savo darbo kalendorių ir atrasti lagamine vietos porai flanelinių pižamų, kurias apsivelki lietingomis naktimis; širdies formos akmeniui, kurį dovanojo tavo vaikas; ir gerokai palamdytai knygai plonais viršeliais, kurią atsiverti kiekvieną balandį, nes kaip tik ją skaitei, kai pirmą kartą įsimylėjai. Pasirodo, toli gražu ne viskas, ką prikaupei per tuos metus, yra svarbiausia, - svarbiausia tie keli daiktai, ir juos lengvai gali pasiimti kartu."
"Kas yra Likimas: gauti tai, ko esi nusipelnęs, ar būti nusipelniusiam to, ką gavai?"
"Galbūt Likimas yra ne ežeras, kuriame plaukioji, bet valtyje sėdintis žvejys, leidžiantis tampyti tau meškerės valą tol, kol visai netenki jėgų ir jis gali išvilkti tave iš vandens?"
"Jei paklausite manęs, pasakysiu, kad prisiminimai glūdi ne širdyje, ne galvoje ir netgi ne sieloje, o erdvėje, kuri plyti tarp dviejų konkrečių žmonių."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą