2015 m. sausio 7 d., trečiadienis

Gyveno kartą Uvė

 Gyveno kartą Uvė : romanas / Fredrik Backman. - Vilnius : Alma littera, 2014. - 326, [1] p.

„Mirtis – toks keistas daiktas. Žmonės neretai nugyvena gyvenimą, tarsi ji neegzistuotų, nors mirtis be ne geriausiai pagrindžia esmines gyvenimo atkarpas. Vieni laikui atėjus tiek ją jaučiame , kad gyvename veržliau, labiau užsispyrę, labiau įsiutę. Kitiems nuolatos reikia jos buvimo šalia, kad bent suvoktų, kas ta jos priešingybė. O dar kiti, žiūrėk, tiek į ją pasineria, kad atsisėda laukiamajame dar šviesmečiai iki jai pranešant apie savo atvykimą. Mes jos bijome, tačiau daugumai iš mūsų dar baisiau, kad ji ištiks ką nors kitą, ne mus pačius. Nes didžiausia mirties baimė ta, kad ji praeis pro šalį. O mes liksime vieni.“

„Ir pats laikas – keistas daiktas. Dauguma iš mūsų gyvename tik tuo laiku, kuris dar prieš akis. Po kelių dienų, po kelių savaičių, po kelių metų. Viena labiausiai kankinamų žmogaus gyvenimo akimirkų turbūt ta, kai jis įsisąmonina, kad praeities akimirkų daugiau negu ateities. Kai laiko prieš akis jau nebelieka, tenka spirtis į kitą gyvenimo pagrindą. Į popietę saulės šviesoje susikibus už rankų. Į šviežiai sudygusių lysvių kvapą. Į sekmadienius kavinėje. Į anūkus galbūt. Susirasti būdų gyventi kitų ateitimi.“