Trys vienatvės

 Trys vienatvės : novelių romanas / Romualdas Granauskas. - Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. - 191, [1] p.

"Tai dabar, po daugelio metų, esu gudrus ir žinau, kad į visus klausimus, kuriuos žmogui iškelia gyvenimas, jis pats ir atsako. Anksčiau ar vėliau. Tik reikia gerai klausytis, kad to atsakymo nepraleistum negirdomis pro ausis. Išgirsi - ir viskas ateityje gali nueiti vienu keliu, neišgirsi - kitu."

"Žmonės sako: „Vieną dieną jam staiga atsivėrė akys.” Visi žodžiai, išskyrus vieną, šiame sakinyje teisingi: ir „vieną dieną”, ir „jam”, ir „atsivėrė akys”, o „staiga” - ne. Tiktai plyta nuo stogo gali staiga nukristi ant galvos, o žmogaus viduje tokių staigumų nebūna. Viskas ten vyksta nuolatos, be perstojo sukasi, mainosi, maišosi, pačiam žmogui dar nieko apie tai net nežinant, nejuntant, nejaučiant, gal tiktai vis tuos pačius sapnus sapnuojant, gal tiktai sutemų valandą apimant vis tam pačiam lengvam nerimui ar liūdnumui, norui pasėdėti kur nors vienam, trokštant ramybės, nors tai kaip tik ir nėra joks ramybės troškimas, o atvirkščiai -dar nesuvoktas, nesuprastas noras kažkur eiti, veržtis, siekti, veikti, kad tik nebebūtų taip kaip užvakar ir vakar, kaip yra kiekvieną dieną ir kaip bus rytoj ir poryt. Tartum kažkur veržtumeis nuo savo paties ramios ateities, kurią anksčiau taip džiaugdamasis pasirinkai. Ir tik tada, kai tuos savo neaiškius troškimus ir nuo savęs paties paslėptus norus gali jau įvardyti žodžiais, - tik tada tau ima atrodyti, kad viskas atėjo staiga, nelauktai ir netikėtai. Kol dar nėra žodžių - nėra ir supratimo. Visi mes priklausomi nuo žodžių. Ir pirmiausia - nuo tų, kuriuos patys sau pasakom. Pasakei, įvardijai - ir viskas, nebegali jau nei atšaukti, nei užmiršti, nei apsimesti, jog niekada jų neištarei."

Diktantai sielai

Diktantai sielai : [esė] / Rimvydas Stankevičius. - Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. - 161, [1] p. 

Verta
Verta visą naktį nemiegoti, vartytis staiga nepatogiu tapusiame guolyje ir žvelgti į linguojančius medžių šešėlius, atsispindinčius sienoje. Verta pavargusiomis bemiegėmis akimis pamatyti dangaus brėkšmą ir tingiai rengtis į darbą. Verta namuose pamiršti banko kortelę, kad dieną liktumei be pietų ir pajustumei, ką reiškia iš tiesų norėti valgyti. Verta visą darbo dieną būti išsiblaškiusiam bei irzliam, už žioplumą gauti gerą dozę velnių nuo viršininkės ir vieną po kitos surūkyti kelias cigaretes balkone. Verta grįžtant autobuse knapsėti nosimi, būti kratomam už peties kontrolierės ir pačiam nustebti, kad tavo bilietas nepažymėtas. Verta būti apšauktam, išvadintam elgeta, kad neturi pinigų kelionės bilietui, ir likusį kelią pėdinti pėsčiam. Todėl, kad iš naujo pamiltumei savus namus, gęstančios saulės spindulį už lango, pasveikintumei tuos pačius, drauge su tavimi budėjusius medžius. Kad surastum knygą šalia naktį gerto arbatos puodelio, ramiai baigtum skaityti sopančio­mis akimis pradėtą skyrių. Kad paskubomis pasitiektum užkandžio ir nuoširdžiai suprastum, koks jis skanus. Kad išsitiestum savo guolyje ir gal pirmą kartą gyvenime jam padėkotumei už tai, kad jis tave priglau­džia. Tada jau verta užsnūsti kietai ir saldžiai kaip vaikystėje, kad ryte rastumei drėgną pagalvę nuo iš sapnų parkeliavusio medaus korio.

Rūkas virš slėnių

 Rūkas virš slėnių : romanas / Romualdas Granauskas. - Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. - 276, [2] p.

"…visą laiką kažkas siunčia mums ateities ženklus, tiktai žmogus yra toks žioplas, kad nė nepastebi jų. O ir pavasaris nėra pats tinkamiausias laikas tokiems dalykams, nes viskas jau nuspėta ir nulemta ilgomis žiemos naktimis. Žemei - žolė ar javas, medžiui - lapas, gėlei - žiedas, o žmogui - savo ateities laukimas. Kiekvieną rytą ji įspraudžia į delną nedidelį dar šalta akmenuką - štai tavo ateinanti diena! O iš kitos saujos liepia išmesti kitą akmenuką, bet per naktį jau tavo sušildytą, jau įprastai, nebejaučiamai gulintį po sulenktais pirštas: atlenksi pirštus, ir akmenukas vėl nukris į žemę, į praeitį. Ateis kita diena - ir vėl įspraus kitą šaltą akmenuką, o vakarykštį šiltą vėl lieps išmesti. Taip ir mėtysi visą gyvenimą tuos akmenukus - gavęs iš ateities, numesi praeičiai, nespėjęs jo gerai nei apžiūrėti, nei atsidžiaugti.
Žmonės prisisvajoja savo gyvenimui visokių didelių darbų ir žygių, o nesupranta, kad svarbiausia yra tie maži, šilti, kasdieniniai; tie tokie kaip viščiukai būreliu bėgantys pirma tavęs prie geldos ir nuolat besipainiojantys kiemo žolėje po kojų. Vakare atsigulęs gali visus prisiminti, suskaičiuoti, pagalvoti, ar rytoj užteksi visiems lesalo. O dideles neįvykdomas svajones galima išdalinti į mažesnes ir paprastas ir užmigti žinant, kad jei ne visos, tai bent dalis jų tikrai išsipildys."