Verta visą naktį nemiegoti, vartytis staiga nepatogiu tapusiame guolyje ir žvelgti į linguojančius medžių šešėlius, atsispindinčius sienoje. Verta pavargusiomis bemiegėmis akimis pamatyti dangaus brėkšmą ir tingiai rengtis į darbą. Verta namuose pamiršti banko kortelę, kad dieną liktumei be pietų ir pajustumei, ką reiškia iš tiesų norėti valgyti. Verta visą darbo dieną būti išsiblaškiusiam bei irzliam, už žioplumą gauti gerą dozę velnių nuo viršininkės ir vieną po kitos surūkyti kelias cigaretes balkone. Verta grįžtant autobuse knapsėti nosimi, būti kratomam už peties kontrolierės ir pačiam nustebti, kad tavo bilietas nepažymėtas. Verta būti apšauktam, išvadintam elgeta, kad neturi pinigų kelionės bilietui, ir likusį kelią pėdinti pėsčiam. Todėl, kad iš naujo pamiltumei savus namus, gęstančios saulės spindulį už lango, pasveikintumei tuos pačius, drauge su tavimi budėjusius medžius. Kad surastum knygą šalia naktį gerto arbatos puodelio, ramiai baigtum skaityti sopančiomis akimis pradėtą skyrių. Kad paskubomis pasitiektum užkandžio ir nuoširdžiai suprastum, koks jis skanus. Kad išsitiestum savo guolyje ir gal pirmą kartą gyvenime jam padėkotumei už tai, kad jis tave priglaudžia. Tada jau verta užsnūsti kietai ir saldžiai kaip vaikystėje, kad ryte rastumei drėgną pagalvę nuo iš sapnų parkeliavusio medaus korio.
Verta viską patirti: sunkumus, liūdesį, nuovargį, gailėti savęs dėl to, ką liepė padaryti tau likimas, pavargti… Tik keiktis dėl to neverta. Nes kiekviena po tokios dienos tavo veide atsiradusi raukšlelė reiškia patirtį. Išmintį - taip pat.
Modeliuoju pilnatvę
Man patiktų šitas ruduo. Patiktų šitie iki kaulų smegenų prasiskverbiantys vėjo gūsiai, ši lipni tamsa, apgulanti tave it skėrių tuntas, šie įstriži lietūs, neleidžiantys užmiršti, kad sieloje esi benamis…
Bet būtinai dar reikėtų elegantiškų mąslių vyriškių, pėdinančių gatve pro šalį, ilgais odiniais lietpalčiais, kuriuose atsimuštų žibintų šviesos. Būtinai reikėtų nešluotų klevo lapų pusnies po kojomis, vargonų gausmo iš tuščios, drėgnos bažnyčios, kurioje Bacho tokatą repetuotų žilas liūdnas vargonininkas…
Dar būtinai reiktų padūmavusios kavinės pakelėje. Būtinai su karšto vyno stiklu, su traškančiu židiniu ir girgždančiomis durimis. Ir keleto paslaptingų seniokų dėl fono, prie tolimojo stalelio varinėjančių išmintingas, bet neįpareigojančias šnekas apie pasaulio prigimtį, senovines knygas ir rimtą, pamaldų pasiruošimą žiemai…
Ir be abejo, reiktų kanopų caksėjimo į grindinį ten už lango. Būtinai su į paltą įsimuturiavusiu vežiku, rūkančiu pypkę, maloniai pavargusiu, vežančiu namo į aruodus raudonų burokų galvų virtinę iš ką tik nuogai nurinkto lauko…Tai būtų ir viskas - geresnės dekoracijos nė nesugalvočiau. Žinoma, tai būtų tik dekoracija mano paties vidinei pilnatvei, kuriai iš tiesų nė to nereikėtų.
Pakaktų mylimos moters plaukų kvapo atmintyje, bičiulio rankos paliktos šilumos delno raukšlėse, bilieto kišenėje į traukinį, vežantį už horizonto, ir laisvos akimirkos visa tai užrašyti.
Susitaikymų kambarys
<…>Kartais atrodo, jog būtų išmintinga kiekvienuose namuose šalia miegamųjų ir svetainių, virtuvių, tualetų ir sandėliukų turėti ir mažą susitaikymo kambarėlį - sielos praustuvę, kurioje ne pralaimėtojo, o tiesaus žmogaus balsu galėtumei pasakyti: „Aš esu kaltas, nepyk.” Ir be pergalės triumfo priimti šiuos žodžius iš kito.
Kalėdų stebuklas
Tai - noras melstis neprašant ir neatgailaujant. Tai - Čaikovskio „Spragtukas” žvakių šviesoje. Tai - jaukumas, sugebantis prasiveržti netgi pro raudonų šventinių maišų, holivudinių Senių Šalčių ir šleikščiai saldžių „Jungle Bells” barikadas. Tai - į vaikystę, į svajones ir net į tai, ko neturėjai, grąžinantis spygliukų kvapas. Tai - eglutės žaisliukas elgetos skrybėlėje. Tai - nubudimas nuo besileidžiančių snaigių melodijos. Tai - vaikas, graužiantis varveklį. Tai - baltutėlė sniego marška, užklojanti randus ir nuodėmes. Tai - pernykštis saldainis eglutės puošmenų dėžėje. Tai - Čiurlionio karaliai, mūvintys kumštines pirštines. Tai - sniegas, girgždantis po tylos kojomis. Tai - išsiblaškęs angelas, priėjęs arčiau nei jam leista. Tai - vien žvilgsniu ištartas „myliu”. Tai - vieno žmogaus veidui pernelyg didelė šypsena. Tai - žinojimas, jog tau atleista. Tai - kreipinys „broli” kalbant su nepažįstamuoju. Tai - dūmai iš iki pažastų snieguosna įklimpusios trobelės kamino. Tai - nemiga, kuri nevargina. Tai - duonos kąsnis, po kurio norisi ištarti „amen”. Tai - katės letenėlių pėdsakai tavo sieloje. Tai - šienas po staltiese. Tai - močiutės megztos vilnonės kojinės. Tai - ramybės pirštai, ropinėjantys po tavo plaukus. Tai - kylančios varnos nupurtytas šerkšnas nuo medžio šakelės. Tai - garas iš besilabinančiojo burnos. Tai - noras tiesiog jus visus apkabinti, mielieji, ir iki skausmo suspausti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą