Gyveno kartą Uvė

 Gyveno kartą Uvė : romanas / Fredrik Backman. - Vilnius : Alma littera, 2014. - 326, [1] p.

„Mirtis – toks keistas daiktas. Žmonės neretai nugyvena gyvenimą, tarsi ji neegzistuotų, nors mirtis be ne geriausiai pagrindžia esmines gyvenimo atkarpas. Vieni laikui atėjus tiek ją jaučiame , kad gyvename veržliau, labiau užsispyrę, labiau įsiutę. Kitiems nuolatos reikia jos buvimo šalia, kad bent suvoktų, kas ta jos priešingybė. O dar kiti, žiūrėk, tiek į ją pasineria, kad atsisėda laukiamajame dar šviesmečiai iki jai pranešant apie savo atvykimą. Mes jos bijome, tačiau daugumai iš mūsų dar baisiau, kad ji ištiks ką nors kitą, ne mus pačius. Nes didžiausia mirties baimė ta, kad ji praeis pro šalį. O mes liksime vieni.“

„Ir pats laikas – keistas daiktas. Dauguma iš mūsų gyvename tik tuo laiku, kuris dar prieš akis. Po kelių dienų, po kelių savaičių, po kelių metų. Viena labiausiai kankinamų žmogaus gyvenimo akimirkų turbūt ta, kai jis įsisąmonina, kad praeities akimirkų daugiau negu ateities. Kai laiko prieš akis jau nebelieka, tenka spirtis į kitą gyvenimo pagrindą. Į popietę saulės šviesoje susikibus už rankų. Į šviežiai sudygusių lysvių kvapą. Į sekmadienius kavinėje. Į anūkus galbūt. Susirasti būdų gyventi kitų ateitimi.“

Pabaigos jausmas

Pabaigos jausmas : romanas / Julian Barnes. - Vilnius : "Baltų lankų" leidyba, [2013]. - 155, [1] p.

Neigiantieji laiką sako: keturiasdešimt yra niekis, penkiasdešimt - pats žydėjimas, šešiasdešimt - naujas keturiasdešimtmetis ir taip toliau. Aš žinau tik tiek: yra objektyvus laikas, bet yra ir subjektyvus laikas, kai tu nešioji laikrodį su ciferblatu vidinėje riešo pusėje, prie pat tvinksinčio pulso. Ir tas asmeninis laikas, kuris yra tikrasis laikas, matuojamas tavo santykiu su praeitimi.

Ponas Pipas

Ponas Pipas : [romanas] / Lloyd Jones. - Vilnius : Metodika, 2012. - 206, [2] p.

Kaip atskirti kur yra namai
Jie ten, kur yra kažkas pažįstamo. Anas namo langas. Tas medis priekyje.
Rudakaklis bėgikas, lengvas kaip aerograma, išilgai perskrenda Ramųjį vandenyną ir grįžta atgal niekad neabejodamas, kad ras namus.
Ten, kur nepažįstamieji lengvabūdiškai klausia „Ką gali žinoti?“
Kur už dviejų gatvių girdisi pavarą keičiantis autobusas, ir prasideda kelias, vedantis atgal į vieną vaikystės akimirkų.
Kur smarkių vėjų blaškomi popiergaliai ir lapai atrodo savi.
Kur senoviniame jūrų žemėlapyje, panašiame į tinklinį maišelį, nurodytos vyraujančių vėjų ir srovių kryptys.
Kur tvyro supuvusių vaisių kvapas.
Kur kvepia šviežiai nupjaut pieva ir žoliapjovės alyva.
Tenai, kur septyniasdešimt penkerius metus vienoje saloje išgyvenęs žmogus nebeturi ko pasakyti ir palaimingai tyli.

 

Prieš mirtį norisi švelnaus

Prieš mirtį norisi švelnaus : trumpų tekstų knyga / Sigitas Parulskis. - Vilnius : Alma littera, 2011. - 245, [2] p.

„Jeigu labai įtemptum klausą, galėtum išgirsti: po plonu debesų ledu juodame dangaus dugne tyliai ošia vos vos siūbuojantys žvaigždynai. Adventas. „

„Poezija, ji būtina žmogaus gyvenime, tegul tik kaip ryto rasa, bet vis dėlto.“

„Ir net jeigu Dievo nėra, kalnuose galima jį prasimanyti, kad galėtum padėkot už gyvenimo grožį. Už galimybę suvokti neįtikėtinai gražų žmogaus, mažo juodo taškelio baltoje būties drobėje, tragizmą.“

„Kai mus apima sielvartas, kažkas krūtinėje ima šalti, paširdžius tarsi ledas sukausto. Žiūrėjau į purų, žibinto akį erzinantį snaigių srautą ir pagalvojau: po velnių, sniegas – sielvarto ištiktas vanduo.“

„Prisiminimų nenuplausi alkoholiu, tačiau kai juos suvilgai gera doze – ne taip žeidžia.“

„Žmogus nenori gyventi sau, tik siekia sukurti savo gyvenimo regimybę kitiems.“

„Gimimas ir mirtis yra visiškai priešingi savo fizine išraiška, keliamų emocijų atžvilgiu, tačiau iš tiesų be galo panašūs būsenos prasme – visiška bejėgystė. Nežinomybė.“

„Bet mirtis slenka kaip smėlis, nepaisydama mūsų atsikalbinėjimų, pasiekimų, socialinio statuso ir nuopelnų ar aistringo noro gyventi. Ji egzistuoja apsimetusi gyvenimu, jos vardas – ir tai įdomiausias paradoksas – ateitis.“
„Mūsų kino teatruose filmai pradėti rodyti 3D formatu, o tikrovėje viskas tapo be galo plokščia.“

„Šįryt balkone radau drugelį sušlapusiais sparnais… Vos vos juda lyg prisijuostęs kokaino…  Tarsi kažkieno pavargusi svajonė… Pametęs neštą žinią angelas…“

Subtilumas

Subtilumas : romanas / David Foenkinos. - Vilnius : Tyto alba, 2012. - 197, [1] p.

„<…> kad grįžtum namo, niekada nereikia apsigręžti.“

„Judviejų bendras gyvenimas buvo kasdienės išnykimo pratybos.“

„Menas mylėti? Tai reiškia gebėti suderinti vampyro temperamentą ir plukės kuklumą.“

Laiškų knyga

Laiškų knyga : [romanas] / Michail Šiškin. - Vilnius : Vaga, 2011. - 323, [2] p.

„žmogus gimsta, gyvena ir miršta laimingas, tik visą laiką apie tai užmiršta.“

„ ko gero, yra taip: daiktiškas, matomas pasaulio apvalkalas – materija – užtempiamas, susiteršia, trinasi ir prasitrina ligi skylių, ir tada pro skylutę kaip kojos pirštas iš suplyšusios kojinės išlenda esmė.“

„Nereikia meilės įrodinėti, reikia ją parodyti.“

„Bet juk žinai, kaip sakoma: nenukeliauja tik tie laiškai, kurie neparašomi.“

„Jeigu mes ko nors nežinome, nematome, nejaučiame ir negirdime ir negalime paragauti, tai nereiškia, kad to nėra.“

„Ko gero, laimė ir turi būti tokia, tarsi adatos dūris, akimirksnis: vaikas verkšlena, nuo klijuotės trenkia šlapimu, pinigų nėra, oras bjaurus, pienas išbėgo, dabar reikia šveisti viryklę, per radiją pranešama apie žemės drebėjimą, kažkur karas, o visa tai kartu ir yra laimė.“

„Namie apsigyveno naujas garsas – užtrenktų durų.“

„Kartą pagalvojo, kad jos gyvenimas jo gyvenimui kaip sugeriamasis popierius. Jam likimas ką nors rašo ir tuojau pat su ja nusausina – tada jo gyvenimo fragmentai prasisunkia į jos gyvenimą. Kai tiktai jo gyvenime juodulys, ji tuojau pat jį sugeria.“

„Ir štai skirtumas, kuris žmogų išskiria iš kitų: mes – vienintelė gyva būtybė, žinanti apie mirties neišvengiamybę. Todėl negalima atidėlioti laimės ateičiai, reikia būti laimingam dabar.“

„Ir štai mane apėmusi nuojauta, kad mano gyvenimas – toks tuštumų rinkinys: namas, vyras, meilė, šiandienos vakaras – ir nėra kuo užpildyti. Skylės visatoje – pro jas traukia skersvėjis. Ir šių skylių ilgainiui vis daugiau ir daugiau – išeina žmonės. „

„Klausaisi naktį laikrodžio – kaip jis pasiima gyvenimą.“

„Į mirtį reiktų žvelgti lengvai: sunokai – išrovė kaip morką iš lysvės. Nepavyksta.“

Angelo žaidimas

Angelo žaidimas : romanas / Carlos Ruiz Zafón. - Vilnius : Tyto alba, 2011. - 556, [1] p.

"Galima gimti turint didesnių ar mažesnių sugebėjimų, bet niekas netampa sportininku vien todėl, kad gimė aukštas, stiprus ir greitas. Sportininku ar menininku žmogų padaro darbas, pašaukimas ir įgūdžiai. Protas, su kuriuo gimstame, - tik ginkluotė. Norėdami su juo ką nors nuveikti, turime savo smegenis paversti taikliu ginklu. Jeigu nori ką nors pasiekti, pirmiausia turi turėti ambicijų, paskui talentą, žinių ir galiausiai šansą."

"Tikėjimas – instinktyvus atsakymas į egzistencijos reiškinius, kurių negalima paaiškinti kitaip, - ar tai būtų dvasinė tuštuma, kurią jaučiame pasaulyje, mirties neišvengiamybė, daiktų kilmės paslaptis, mūsų pačių gyvenimo prasmė ar prasmės nebuvimas. Tai esminiai, ypač paprasti dalykai, bet mūsų ribotumas trukdo atsakyti į šiuos klausimus nedviprasmiškai, todėl norėdami apsiginti mes pateikiame emocinius atsakymus. Tai gryniausia biologija."

"…kad pažinti rašytoją iš tikrųjų galima iš jo paliktų pėdsakų, nes žmogus, kurį mes matome, - tik tuščias personažas, ir tiesa visada slypi išmonėje."

"Prisimenu, senasis knygų pardavėjas visada man sakydavo, kad knygos turi sielą, sielą to žmogaus, kuris jas parašė, ir tų, kurie jas skaitė ir kartu su jomis svajojo."

 

Jurgis Gimberis. …yra papildomų sąlygų…

…yra papildomų sąlygų… : skaitiniai / Jurgis Gimberis. - Kaunas : Jotema, [2011]. - 125, [3] p. 

"Kitą kartą ir norėtum būti geras, bet gyvenimas daro savo…"

"Nelipk ant grėblio. Nebent antrą kartą, kai jau aišku, kuo baigsis…"

"Tie, su kuriais nori ilgai ir laimingai gyventi, gali kitaip tai įsivaizduoti. Apskritai – kiti yra kiti."

 Flobero papūga : romanas / Julian Barnes. - Vilnius : "Baltų lankų" leidyba, 2011. - 269, [1] p.

"Aš gyvenu su savo knygomis: kaip agurkas marinate."

"Kai buvau dar visai jaunas, turėjau negerą nuojautą, koks bus mano gyvenimas. Tarsi šleikštus verdamo maisto kvapas, sklindantis iš ventiliatoriaus: nereikia nė ragauti, ir taip žinai, kad apsivemsi."

"Senstant širdis kaip medis numeta lapus. Ne visus vėjus žmogus atlaiko. Kiekviena diena nusineša po kelis lapus, bet būna audrų, kurios vienu šuoru nulaužia kelias šakas. Tačiau medžiai pavasarį vėl sužaliuoja, o širdis nebeatgyja niekados."

Trys vienatvės

 Trys vienatvės : novelių romanas / Romualdas Granauskas. - Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. - 191, [1] p.

"Tai dabar, po daugelio metų, esu gudrus ir žinau, kad į visus klausimus, kuriuos žmogui iškelia gyvenimas, jis pats ir atsako. Anksčiau ar vėliau. Tik reikia gerai klausytis, kad to atsakymo nepraleistum negirdomis pro ausis. Išgirsi - ir viskas ateityje gali nueiti vienu keliu, neišgirsi - kitu."

"Žmonės sako: „Vieną dieną jam staiga atsivėrė akys.” Visi žodžiai, išskyrus vieną, šiame sakinyje teisingi: ir „vieną dieną”, ir „jam”, ir „atsivėrė akys”, o „staiga” - ne. Tiktai plyta nuo stogo gali staiga nukristi ant galvos, o žmogaus viduje tokių staigumų nebūna. Viskas ten vyksta nuolatos, be perstojo sukasi, mainosi, maišosi, pačiam žmogui dar nieko apie tai net nežinant, nejuntant, nejaučiant, gal tiktai vis tuos pačius sapnus sapnuojant, gal tiktai sutemų valandą apimant vis tam pačiam lengvam nerimui ar liūdnumui, norui pasėdėti kur nors vienam, trokštant ramybės, nors tai kaip tik ir nėra joks ramybės troškimas, o atvirkščiai -dar nesuvoktas, nesuprastas noras kažkur eiti, veržtis, siekti, veikti, kad tik nebebūtų taip kaip užvakar ir vakar, kaip yra kiekvieną dieną ir kaip bus rytoj ir poryt. Tartum kažkur veržtumeis nuo savo paties ramios ateities, kurią anksčiau taip džiaugdamasis pasirinkai. Ir tik tada, kai tuos savo neaiškius troškimus ir nuo savęs paties paslėptus norus gali jau įvardyti žodžiais, - tik tada tau ima atrodyti, kad viskas atėjo staiga, nelauktai ir netikėtai. Kol dar nėra žodžių - nėra ir supratimo. Visi mes priklausomi nuo žodžių. Ir pirmiausia - nuo tų, kuriuos patys sau pasakom. Pasakei, įvardijai - ir viskas, nebegali jau nei atšaukti, nei užmiršti, nei apsimesti, jog niekada jų neištarei."

Siuzanos dienoraštis Nikolui

Siuzanos dienoraštis Nikolui : romanas / James Patterson. - 2-oji patais. laida. - Vilnius : Tyto alba, 2007. - 252, [1] p. 

"Įsivaizduok, kad gyvenimas - tai žaidimas, kuriame tu žongliruoji penkiais kamuoliukais. Tie kamuoliukai - tai darbas, šeima, sveikata, draugai ir principai. Tu neleidi nė vienam iš jų nukristi. Bet vieną gražią dieną pagaliau supranti, kad darbas kaip guminis kamuoliukas. Jei leisi jam nukristi - jis atšoks. Kiti keturi kamuoliukai - šeima, sveikata, draugai ir principai - stikliniai. Jei leisi nukristi nors vienam iš jų, jis bus nepataisomai sugadintas, įskeltas, o gal net ir sudaužytas. Tik iš tiesų supratus pamokymą apie penkis kamuoliukus, gyvenime atsiras šiokia tokia pusiausvyra." 

Nykstantys pavidalai

Nykstantys pavidalai : romanas / Jodi Picoult. - Vilnius : Alma littera, 2008. - 486, [2] p.

"Negali gyventi šiame pasaulyje, nepalikdamas jame dalelės savęs. Yra betoninėmis plytelėmis grįstų takų, pavyzdžiui, kreditinių kortelių čekių, darbo kalendorių ir pažadų, kuriuos kažkam davei. Yra nematomų pėdsakų, sakykim, pirštų antspaudų, kurie lieka nematomi, nebent žinai, kaip juos surasti. Bet netgi jei viso to nebūtų, vis tiek dar lieka kvapas. Kiekvienas gyvename savojo kvapo debesyje, kuris juda kartu su mumis, - nesvarbu, ar tikriname elektroninio pašto dėžutę, ar bėgiojame, ar stumiame sugedusį automobilį. Kiekvieną akimirką prarandame odos ląsteles, - keturiasdešimt tūkstančių per minutę, - kurios sukelia kvapų sroves nuo mūsų pirštų galiukų iki smakro."

"Kai laukiesi, negali galvoti apie nieką kitą, tik apie tai, kada pagaliau susigrąžinsi savo kūną; bet kai pagimdai, staiga suvoki, jog svarbiausioji tavo dalis dabar egzistuoja atskirai, atskilusi nuo tavęs ir rizikuoja patirti įvairiausių pavojų ir netgi pradingti, tad likusią gyvenimo dalį praleidi stengdamasi sugalvoti, kaip išlaikyti ją kuo arčiau savęs, kad galėtum bent kiek nusiraminti. Būnant mama tai ir yra keisčiausia: kol neturi kūdikio, net nesuvoki, kaip tau jo trūko."

Rūkas virš slėnių

 Rūkas virš slėnių : romanas / Romualdas Granauskas. - Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. - 276, [2] p.

"…visą laiką kažkas siunčia mums ateities ženklus, tiktai žmogus yra toks žioplas, kad nė nepastebi jų. O ir pavasaris nėra pats tinkamiausias laikas tokiems dalykams, nes viskas jau nuspėta ir nulemta ilgomis žiemos naktimis. Žemei - žolė ar javas, medžiui - lapas, gėlei - žiedas, o žmogui - savo ateities laukimas. Kiekvieną rytą ji įspraudžia į delną nedidelį dar šalta akmenuką - štai tavo ateinanti diena! O iš kitos saujos liepia išmesti kitą akmenuką, bet per naktį jau tavo sušildytą, jau įprastai, nebejaučiamai gulintį po sulenktais pirštas: atlenksi pirštus, ir akmenukas vėl nukris į žemę, į praeitį. Ateis kita diena - ir vėl įspraus kitą šaltą akmenuką, o vakarykštį šiltą vėl lieps išmesti. Taip ir mėtysi visą gyvenimą tuos akmenukus - gavęs iš ateities, numesi praeičiai, nespėjęs jo gerai nei apžiūrėti, nei atsidžiaugti.
Žmonės prisisvajoja savo gyvenimui visokių didelių darbų ir žygių, o nesupranta, kad svarbiausia yra tie maži, šilti, kasdieniniai; tie tokie kaip viščiukai būreliu bėgantys pirma tavęs prie geldos ir nuolat besipainiojantys kiemo žolėje po kojų. Vakare atsigulęs gali visus prisiminti, suskaičiuoti, pagalvoti, ar rytoj užteksi visiems lesalo. O dideles neįvykdomas svajones galima išdalinti į mažesnes ir paprastas ir užmigti žinant, kad jei ne visos, tai bent dalis jų tikrai išsipildys."