Rūkas virš slėnių : romanas / Romualdas Granauskas. - Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. - 276, [2] p.
"…visą laiką kažkas siunčia mums ateities ženklus, tiktai žmogus yra toks
žioplas, kad nė nepastebi jų. O ir pavasaris nėra pats tinkamiausias
laikas tokiems dalykams, nes viskas jau nuspėta ir nulemta ilgomis
žiemos naktimis. Žemei - žolė ar javas, medžiui - lapas, gėlei - žiedas,
o žmogui - savo ateities laukimas. Kiekvieną rytą ji įspraudžia į delną
nedidelį dar šalta akmenuką - štai tavo ateinanti diena! O iš kitos
saujos liepia išmesti kitą akmenuką, bet per naktį jau tavo sušildytą,
jau įprastai, nebejaučiamai gulintį po sulenktais pirštas: atlenksi
pirštus, ir akmenukas vėl nukris į žemę, į praeitį. Ateis kita diena -
ir vėl įspraus kitą šaltą akmenuką, o vakarykštį šiltą vėl lieps
išmesti. Taip ir mėtysi visą gyvenimą tuos akmenukus - gavęs iš
ateities, numesi praeičiai, nespėjęs jo gerai nei apžiūrėti, nei
atsidžiaugti.
Žmonės prisisvajoja savo gyvenimui visokių didelių darbų ir žygių, o
nesupranta, kad svarbiausia yra tie maži, šilti, kasdieniniai; tie tokie
kaip viščiukai būreliu bėgantys pirma tavęs prie geldos ir nuolat
besipainiojantys kiemo žolėje po kojų. Vakare atsigulęs gali visus
prisiminti, suskaičiuoti, pagalvoti, ar rytoj užteksi visiems lesalo. O
dideles neįvykdomas svajones galima išdalinti į mažesnes ir paprastas ir
užmigti žinant, kad jei ne visos, tai bent dalis jų tikrai išsipildys."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą