Papashos testamentas : [humoreskos] / Jurgis Gimberis. - Kaunas : Jotema, [2008]. - 157, [2] p.
"Kuo skiriasi partijos? Atsakymą galima rasti vaikystėje, kai
žaizdavom „policininkus ir vagis” arba „rusus ir vokiečius” Šančiuose po
karo. Vieni policininkai - kiti vagys, paskui keisdavomės, jei kam
nusibosdavo."
"Politikuodami visi žino, kaip nereikia daryti, bet beveik niekas
nežino, ką daryti reikia. Vieni žiūri į Tėvynę kaip į „istorijos objektą
ir istorinį subjektą”, kiti - kaip į melžiamą karvę. Pastatyk save į jų
vietą ir nepajusi, kaip imsi žįsti ir pasakoti istorijas."
"Gyvenimas pats savaime nėra nei nelaimė, nei katastrofa. Tik žiūrėdamas per kasdienybės džiungles šito nematai."
"Smegenys ir siela gali apdulkėti. Nors ir atrodo, kad nėra pro kur."
2010 m. gruodžio 7 d., antradienis
2010 m. balandžio 28 d., trečiadienis
Rūkas virš slėnių
Rūkas virš slėnių : romanas / Romualdas Granauskas. - Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. - 276, [2] p.
"…visą laiką kažkas siunčia mums ateities ženklus, tiktai žmogus yra toks žioplas, kad nė nepastebi jų. O ir pavasaris nėra pats tinkamiausias laikas tokiems dalykams, nes viskas jau nuspėta ir nulemta ilgomis žiemos naktimis. Žemei - žolė ar javas, medžiui - lapas, gėlei - žiedas, o žmogui - savo ateities laukimas. Kiekvieną rytą ji įspraudžia į delną nedidelį dar šalta akmenuką - štai tavo ateinanti diena! O iš kitos saujos liepia išmesti kitą akmenuką, bet per naktį jau tavo sušildytą, jau įprastai, nebejaučiamai gulintį po sulenktais pirštas: atlenksi pirštus, ir akmenukas vėl nukris į žemę, į praeitį. Ateis kita diena - ir vėl įspraus kitą šaltą akmenuką, o vakarykštį šiltą vėl lieps išmesti. Taip ir mėtysi visą gyvenimą tuos akmenukus - gavęs iš ateities, numesi praeičiai, nespėjęs jo gerai nei apžiūrėti, nei atsidžiaugti.
Žmonės prisisvajoja savo gyvenimui visokių didelių darbų ir žygių, o nesupranta, kad svarbiausia yra tie maži, šilti, kasdieniniai; tie tokie kaip viščiukai būreliu bėgantys pirma tavęs prie geldos ir nuolat besipainiojantys kiemo žolėje po kojų. Vakare atsigulęs gali visus prisiminti, suskaičiuoti, pagalvoti, ar rytoj užteksi visiems lesalo. O dideles neįvykdomas svajones galima išdalinti į mažesnes ir paprastas ir užmigti žinant, kad jei ne visos, tai bent dalis jų tikrai išsipildys."
"…visą laiką kažkas siunčia mums ateities ženklus, tiktai žmogus yra toks žioplas, kad nė nepastebi jų. O ir pavasaris nėra pats tinkamiausias laikas tokiems dalykams, nes viskas jau nuspėta ir nulemta ilgomis žiemos naktimis. Žemei - žolė ar javas, medžiui - lapas, gėlei - žiedas, o žmogui - savo ateities laukimas. Kiekvieną rytą ji įspraudžia į delną nedidelį dar šalta akmenuką - štai tavo ateinanti diena! O iš kitos saujos liepia išmesti kitą akmenuką, bet per naktį jau tavo sušildytą, jau įprastai, nebejaučiamai gulintį po sulenktais pirštas: atlenksi pirštus, ir akmenukas vėl nukris į žemę, į praeitį. Ateis kita diena - ir vėl įspraus kitą šaltą akmenuką, o vakarykštį šiltą vėl lieps išmesti. Taip ir mėtysi visą gyvenimą tuos akmenukus - gavęs iš ateities, numesi praeičiai, nespėjęs jo gerai nei apžiūrėti, nei atsidžiaugti.
Žmonės prisisvajoja savo gyvenimui visokių didelių darbų ir žygių, o nesupranta, kad svarbiausia yra tie maži, šilti, kasdieniniai; tie tokie kaip viščiukai būreliu bėgantys pirma tavęs prie geldos ir nuolat besipainiojantys kiemo žolėje po kojų. Vakare atsigulęs gali visus prisiminti, suskaičiuoti, pagalvoti, ar rytoj užteksi visiems lesalo. O dideles neįvykdomas svajones galima išdalinti į mažesnes ir paprastas ir užmigti žinant, kad jei ne visos, tai bent dalis jų tikrai išsipildys."
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)