Nykstantys pavidalai : romanas / Jodi Picoult. - Vilnius : Alma littera, 2008. - 486, [2] p.
"Negali gyventi šiame pasaulyje, nepalikdamas jame dalelės savęs. Yra
betoninėmis plytelėmis grįstų takų, pavyzdžiui, kreditinių kortelių
čekių, darbo kalendorių ir pažadų, kuriuos kažkam davei. Yra nematomų
pėdsakų, sakykim, pirštų antspaudų, kurie lieka nematomi, nebent žinai,
kaip juos surasti. Bet netgi jei viso to nebūtų, vis tiek dar lieka
kvapas. Kiekvienas gyvename savojo kvapo debesyje, kuris juda kartu su
mumis, - nesvarbu, ar tikriname elektroninio pašto dėžutę, ar bėgiojame,
ar stumiame sugedusį automobilį. Kiekvieną akimirką prarandame odos
ląsteles, - keturiasdešimt tūkstančių per minutę, - kurios sukelia kvapų
sroves nuo mūsų pirštų galiukų iki smakro."
"Kai laukiesi, negali galvoti apie nieką kitą, tik apie tai, kada
pagaliau susigrąžinsi savo kūną; bet kai pagimdai, staiga suvoki, jog
svarbiausioji tavo dalis dabar egzistuoja atskirai, atskilusi nuo tavęs
ir rizikuoja patirti įvairiausių pavojų ir netgi pradingti, tad likusią
gyvenimo dalį praleidi stengdamasi sugalvoti, kaip išlaikyti ją kuo
arčiau savęs, kad galėtum bent kiek nusiraminti. Būnant mama tai ir yra
keisčiausia: kol neturi kūdikio, net nesuvoki, kaip tau jo trūko."
