Stouneris

Stouneris : romanas / John Williams. - Vilnius : „Baltų lankų“ leidyba, [2015]. - 327, [1] p.

 „Keturiasdešimt trejų metų Viljamas Stouneris sužinojo tai, ką kiti, daug jaunesni, sužinojo anksčiau už jį, kad tas kurį myli iš pradžių, nėra tas, kurį myli pabaigoj, ir kad meilė - ne pabaiga, o vyksmas, per kurį vienas žmogus stengiasi pažinti kitą.“

„Kai buvo labai jaunas, Stouneris meilę įsivaizdavo kaip savotišką absoliutą, kurį gali pasiekti, jeigu tau pasiseks; subrendęs jis veikiau sutiko, kad ji – netikros religijos dangus, į kurį reikia žiūrėti su linksmu nepasitikėjimu, atlaidžia panieka ir nejaukia nostalgija. O dabar, gyvenimo pusiaukelėje, pradėjo suprasti, kad ji – nei malonės būsena, nei iliuzija, jis regėjo ją kaip žmogaus tapsmo aktą, kaip būklę, kurią valia, protas ir širdis kuria ir niuansuoja valandėlė po valandėlės, diena po dienos.“

Pojūčio žvejyba

Pagauti didžiąją žuvį : meditacija, sąmonė, kūrybingumas / David Lynch. - Vilnius : Tyto alba, 2014. - 127, [1] p.

„Sakoma, žiūrėk savo reikalų ir nesidairyk aplinkui. Jei žiūri savo reikalų ir darai savo darbą, viskas bus valdoma. Negali valdyti to, kas su tavim nesusiję, kas vyksta ne su tavimi. Bet gali įsigilinti į save ir padaryti viską, kas tavo galioje.<…> Bet jei susikaupi ir medituoji, išorinio gyvenimo įvykius, nors jie ir lieka tokie patys, tiesiog lengviau įvertini ir sklandžiau išgyveni.“

„Kiekviename iš mūsų plyti sąmonės vandenynas – jis yra ir sprendimų vandenynas. Nerdami į tą vandenyną - į sąmonę – ją pabudinate. Panyri ne tam, kad rastum konkrečius sprendimus; panyri, kad pabudintum patį vandenyną. Tuomet intuicija plečiasi, randi tinkamus problemų sprendimus – lengviau pajunti, kada jie nėra visiškai tikslūs, ir žinai, kada atrodo teisingi. Šis sugebėjimas tobulėja, ir viskas, rodos, ima klotis sklandžiau.“

„Gyvenimas kupinas painių abstrakcijų, tad vienintelis būdas nepamesti siūlo galo yra pasikliauti intuicija. Ji atveda prie sprendimo – atranda jį, atpažįsta. Tai bendra emocijų ir intelekto veikla.“

Gyveno kartą Uvė

 Gyveno kartą Uvė : romanas / Fredrik Backman. - Vilnius : Alma littera, 2014. - 326, [1] p.

„Mirtis – toks keistas daiktas. Žmonės neretai nugyvena gyvenimą, tarsi ji neegzistuotų, nors mirtis be ne geriausiai pagrindžia esmines gyvenimo atkarpas. Vieni laikui atėjus tiek ją jaučiame , kad gyvename veržliau, labiau užsispyrę, labiau įsiutę. Kitiems nuolatos reikia jos buvimo šalia, kad bent suvoktų, kas ta jos priešingybė. O dar kiti, žiūrėk, tiek į ją pasineria, kad atsisėda laukiamajame dar šviesmečiai iki jai pranešant apie savo atvykimą. Mes jos bijome, tačiau daugumai iš mūsų dar baisiau, kad ji ištiks ką nors kitą, ne mus pačius. Nes didžiausia mirties baimė ta, kad ji praeis pro šalį. O mes liksime vieni.“

„Ir pats laikas – keistas daiktas. Dauguma iš mūsų gyvename tik tuo laiku, kuris dar prieš akis. Po kelių dienų, po kelių savaičių, po kelių metų. Viena labiausiai kankinamų žmogaus gyvenimo akimirkų turbūt ta, kai jis įsisąmonina, kad praeities akimirkų daugiau negu ateities. Kai laiko prieš akis jau nebelieka, tenka spirtis į kitą gyvenimo pagrindą. Į popietę saulės šviesoje susikibus už rankų. Į šviežiai sudygusių lysvių kvapą. Į sekmadienius kavinėje. Į anūkus galbūt. Susirasti būdų gyventi kitų ateitimi.“