Tėvo Stanislovo pamokslai

Tėvo Stanislovo pamokslai / parengė ir redagavo T. Pažūsienė. - Vilnius : Diena, 1994. - 155, [4] p.

"Pasaulyje didu ir kilnu yra visa, kas yra savo vietoje. Mes, kuriems tenka labai maži dalykai, labai smulkmeniškas gyvenimas, žinome: tai kas maža, dievo akyse gali būti labai didinga. Pasaulis nė kiek nedidėja nuo to, kad mes norime tik atrodyti dideli, o ne būti."

"Amžių amžiais buvo ir, matyt, bus dvi žmonių grupės. Vienų veidai bus nuolat pakelti į dangų, antrieji iš jų juoksis, šaipysis, vadins svajotojais. Tie, kurie moka išlaikyti pakeltas galvas, yra tartum šviesos laidininkai į šią pilką ir nuobodžią žemę. Dievas nuolat siunčia savo šviesą į žemę, bet maža laidininkų, maža pakeltų galvų ir širdžių."

Su savimi ir tavimi

Su savimi ir tavimi : stabtelėjimai : [esė ir miniatiūros] / Vita Morkūnienė. - Klaipėda : Eglės leidykla, 2010. - 186, [5] p.

"Tikras pavasaris prasideda, kai nuo langų nuplauni žiemos dulkes. Dažniausiai tai atsitinka prieš Velykas. Pats sau gali pavydėti to jausmo, kai atsisėdi kambario viduryje, žiūri pro langą –ir pasaulis staiga tampa kitoks.<…> Jeigu tai atsitinka ir gerokai vėliau, kai pavasaris vėluoja, vis tiek neapleidžia tas palaimingas lengvumo ir skaidrumo jausmas. <…> O paskui, kaip ir kasmet, akys apsipras su tuo gražumu, širdis pavargs stebėtis. Pamažu nublanks spalvos, nukris žiedai, pritils paukščių giesmės. Užges pavasario gaisras – pasaulyje ir tavyje. Nė pats nepastebėsi, kaip ne tik ant langų ims sėsti kasdienybės dulkės. <…> Iki kito pavasario. Iki tos dienos, kai pajusi nenumaldomą norą nuplauti dulkes – nuo langų ir akių."

"Šiandien iš namų išėjau be laikrodžio. Niekas dėl to nepasikeitė: niekur nenuėjau per anksti ir niekur nepavėlavau. Kai pastebėjau, kad laikrodžio nėra, dingtelėjo mintis, kad laiko nei pavysi, nei pralenksi, gal tik nuo jo atsiliksi arba su juo prasilenksi."

"Kai rudenį išgirsti gervių klyksmą – užplūsta ilgesys. Kai pavasarį pamatai gervių trikampius – apima gerumas. Kai išgirsti iš ryto gerą žodį – tai ženklas, kad diena bus gera. Kai padarai kokį gerą darbą – tai ženklas, kad gali padaryti dar vieną. Kai iš ryto nusišypsai pats, tai reiškia, kad ne tau vienam ši diena gali būti gera."

"Yra daug žmogaus kankinimo būdų. Taip pat ir švelnieji. Nepasakyti žodžiai. Nesuskambėję telefono skambučiai. Neparašyti laiškai. Nepateisintos viltys. Tikrumu pridengtos kaukės. Įkalintos svajonės. Draudimas galvoti apie tai, ko labiausiai norisi. Visi jie vienodai tinka kankinti kitą žmogų arba patį save."

"Daugiausia tiesos apie save sužinai tykiomis budrumo akimirkomis, kai plūkauji tarp šviesos ir tamsos, tarp dienos ir nakties, sapno ir tikrovės, tarp norima ir esama. Trumpomis valandėlėmis prieš užmigdamas arba paryčiais, kai jau nemiegi, bet dar nesi pabudęs. Tuomet krūpteli iš netikėtumo ir bemat išsiblaivai arba dar storiau susisupi į minkštą snūdo rūką, kad tai, ką tykiai pajutai, dar pabūtų su tavimi, neišsisklaidytų ir nepabirtų kaip stiklo šukės."

Diktantai sielai

Diktantai sielai : [esė] / Rimvydas Stankevičius. - Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. - 161, [1] p. 

Verta
Verta visą naktį nemiegoti, vartytis staiga nepatogiu tapusiame guolyje ir žvelgti į linguojančius medžių šešėlius, atsispindinčius sienoje. Verta pavargusiomis bemiegėmis akimis pamatyti dangaus brėkšmą ir tingiai rengtis į darbą. Verta namuose pamiršti banko kortelę, kad dieną liktumei be pietų ir pajustumei, ką reiškia iš tiesų norėti valgyti. Verta visą darbo dieną būti išsiblaškiusiam bei irzliam, už žioplumą gauti gerą dozę velnių nuo viršininkės ir vieną po kitos surūkyti kelias cigaretes balkone. Verta grįžtant autobuse knapsėti nosimi, būti kratomam už peties kontrolierės ir pačiam nustebti, kad tavo bilietas nepažymėtas. Verta būti apšauktam, išvadintam elgeta, kad neturi pinigų kelionės bilietui, ir likusį kelią pėdinti pėsčiam. Todėl, kad iš naujo pamiltumei savus namus, gęstančios saulės spindulį už lango, pasveikintumei tuos pačius, drauge su tavimi budėjusius medžius. Kad surastum knygą šalia naktį gerto arbatos puodelio, ramiai baigtum skaityti sopančio­mis akimis pradėtą skyrių. Kad paskubomis pasitiektum užkandžio ir nuoširdžiai suprastum, koks jis skanus. Kad išsitiestum savo guolyje ir gal pirmą kartą gyvenime jam padėkotumei už tai, kad jis tave priglau­džia. Tada jau verta užsnūsti kietai ir saldžiai kaip vaikystėje, kad ryte rastumei drėgną pagalvę nuo iš sapnų parkeliavusio medaus korio.