Siuzanos dienoraštis Nikolui

Siuzanos dienoraštis Nikolui : romanas / James Patterson. - 2-oji patais. laida. - Vilnius : Tyto alba, 2007. - 252, [1] p. 

"Įsivaizduok, kad gyvenimas - tai žaidimas, kuriame tu žongliruoji penkiais kamuoliukais. Tie kamuoliukai - tai darbas, šeima, sveikata, draugai ir principai. Tu neleidi nė vienam iš jų nukristi. Bet vieną gražią dieną pagaliau supranti, kad darbas kaip guminis kamuoliukas. Jei leisi jam nukristi - jis atšoks. Kiti keturi kamuoliukai - šeima, sveikata, draugai ir principai - stikliniai. Jei leisi nukristi nors vienam iš jų, jis bus nepataisomai sugadintas, įskeltas, o gal net ir sudaužytas. Tik iš tiesų supratus pamokymą apie penkis kamuoliukus, gyvenime atsiras šiokia tokia pusiausvyra." 

Tėvo Stanislovo pamokslai

Tėvo Stanislovo pamokslai / parengė ir redagavo T. Pažūsienė. - Vilnius : Diena, 1994. - 155, [4] p.

"Pasaulyje didu ir kilnu yra visa, kas yra savo vietoje. Mes, kuriems tenka labai maži dalykai, labai smulkmeniškas gyvenimas, žinome: tai kas maža, dievo akyse gali būti labai didinga. Pasaulis nė kiek nedidėja nuo to, kad mes norime tik atrodyti dideli, o ne būti."

"Amžių amžiais buvo ir, matyt, bus dvi žmonių grupės. Vienų veidai bus nuolat pakelti į dangų, antrieji iš jų juoksis, šaipysis, vadins svajotojais. Tie, kurie moka išlaikyti pakeltas galvas, yra tartum šviesos laidininkai į šią pilką ir nuobodžią žemę. Dievas nuolat siunčia savo šviesą į žemę, bet maža laidininkų, maža pakeltų galvų ir širdžių."

Su savimi ir tavimi

Su savimi ir tavimi : stabtelėjimai : [esė ir miniatiūros] / Vita Morkūnienė. - Klaipėda : Eglės leidykla, 2010. - 186, [5] p.

"Tikras pavasaris prasideda, kai nuo langų nuplauni žiemos dulkes. Dažniausiai tai atsitinka prieš Velykas. Pats sau gali pavydėti to jausmo, kai atsisėdi kambario viduryje, žiūri pro langą –ir pasaulis staiga tampa kitoks.<…> Jeigu tai atsitinka ir gerokai vėliau, kai pavasaris vėluoja, vis tiek neapleidžia tas palaimingas lengvumo ir skaidrumo jausmas. <…> O paskui, kaip ir kasmet, akys apsipras su tuo gražumu, širdis pavargs stebėtis. Pamažu nublanks spalvos, nukris žiedai, pritils paukščių giesmės. Užges pavasario gaisras – pasaulyje ir tavyje. Nė pats nepastebėsi, kaip ne tik ant langų ims sėsti kasdienybės dulkės. <…> Iki kito pavasario. Iki tos dienos, kai pajusi nenumaldomą norą nuplauti dulkes – nuo langų ir akių."

"Šiandien iš namų išėjau be laikrodžio. Niekas dėl to nepasikeitė: niekur nenuėjau per anksti ir niekur nepavėlavau. Kai pastebėjau, kad laikrodžio nėra, dingtelėjo mintis, kad laiko nei pavysi, nei pralenksi, gal tik nuo jo atsiliksi arba su juo prasilenksi."

"Kai rudenį išgirsti gervių klyksmą – užplūsta ilgesys. Kai pavasarį pamatai gervių trikampius – apima gerumas. Kai išgirsti iš ryto gerą žodį – tai ženklas, kad diena bus gera. Kai padarai kokį gerą darbą – tai ženklas, kad gali padaryti dar vieną. Kai iš ryto nusišypsai pats, tai reiškia, kad ne tau vienam ši diena gali būti gera."

"Yra daug žmogaus kankinimo būdų. Taip pat ir švelnieji. Nepasakyti žodžiai. Nesuskambėję telefono skambučiai. Neparašyti laiškai. Nepateisintos viltys. Tikrumu pridengtos kaukės. Įkalintos svajonės. Draudimas galvoti apie tai, ko labiausiai norisi. Visi jie vienodai tinka kankinti kitą žmogų arba patį save."

"Daugiausia tiesos apie save sužinai tykiomis budrumo akimirkomis, kai plūkauji tarp šviesos ir tamsos, tarp dienos ir nakties, sapno ir tikrovės, tarp norima ir esama. Trumpomis valandėlėmis prieš užmigdamas arba paryčiais, kai jau nemiegi, bet dar nesi pabudęs. Tuomet krūpteli iš netikėtumo ir bemat išsiblaivai arba dar storiau susisupi į minkštą snūdo rūką, kad tai, ką tykiai pajutai, dar pabūtų su tavimi, neišsisklaidytų ir nepabirtų kaip stiklo šukės."