Verta visą naktį nemiegoti, vartytis staiga nepatogiu tapusiame guolyje ir žvelgti į linguojančius medžių šešėlius, atsispindinčius sienoje. Verta pavargusiomis bemiegėmis akimis pamatyti dangaus brėkšmą ir tingiai rengtis į darbą. Verta namuose pamiršti banko kortelę, kad dieną liktumei be pietų ir pajustumei, ką reiškia iš tiesų norėti valgyti. Verta visą darbo dieną būti išsiblaškiusiam bei irzliam, už žioplumą gauti gerą dozę velnių nuo viršininkės ir vieną po kitos surūkyti kelias cigaretes balkone. Verta grįžtant autobuse knapsėti nosimi, būti kratomam už peties kontrolierės ir pačiam nustebti, kad tavo bilietas nepažymėtas. Verta būti apšauktam, išvadintam elgeta, kad neturi pinigų kelionės bilietui, ir likusį kelią pėdinti pėsčiam. Todėl, kad iš naujo pamiltumei savus namus, gęstančios saulės spindulį už lango, pasveikintumei tuos pačius, drauge su tavimi budėjusius medžius. Kad surastum knygą šalia naktį gerto arbatos puodelio, ramiai baigtum skaityti sopančiomis akimis pradėtą skyrių. Kad paskubomis pasitiektum užkandžio ir nuoširdžiai suprastum, koks jis skanus. Kad išsitiestum savo guolyje ir gal pirmą kartą gyvenime jam padėkotumei už tai, kad jis tave priglaudžia. Tada jau verta užsnūsti kietai ir saldžiai kaip vaikystėje, kad ryte rastumei drėgną pagalvę nuo iš sapnų parkeliavusio medaus korio.
