Stouneris
: romanas / John Williams. - Vilnius : „Baltų lankų“ leidyba, [2015]. -
327, [1] p.
„Keturiasdešimt trejų metų Viljamas Stouneris sužinojo tai, ką kiti, daug jaunesni, sužinojo anksčiau už jį, kad tas kurį myli iš pradžių, nėra tas, kurį myli pabaigoj, ir kad meilė - ne pabaiga, o vyksmas, per kurį vienas žmogus stengiasi pažinti kitą.“
„Kai buvo labai jaunas, Stouneris meilę įsivaizdavo kaip savotišką absoliutą, kurį gali pasiekti, jeigu tau pasiseks; subrendęs jis veikiau sutiko, kad ji – netikros religijos dangus, į kurį reikia žiūrėti su linksmu nepasitikėjimu, atlaidžia panieka ir nejaukia nostalgija. O dabar, gyvenimo pusiaukelėje, pradėjo suprasti, kad ji – nei malonės būsena, nei iliuzija, jis regėjo ją kaip žmogaus tapsmo aktą, kaip būklę, kurią valia, protas ir širdis kuria ir niuansuoja valandėlė po valandėlės, diena po dienos.“
2016 m. birželio 21 d., antradienis
2015 m. vasario 14 d., šeštadienis
Pojūčio žvejyba
Pagauti didžiąją žuvį : meditacija, sąmonė, kūrybingumas /
David Lynch. - Vilnius : Tyto alba, 2014. - 127, [1] p.
„Sakoma, žiūrėk savo reikalų ir nesidairyk aplinkui. Jei
žiūri savo reikalų ir darai savo darbą, viskas bus valdoma. Negali valdyti to,
kas su tavim nesusiję, kas vyksta ne su tavimi. Bet gali įsigilinti į save ir
padaryti viską, kas tavo galioje.<…> Bet jei susikaupi ir medituoji,
išorinio gyvenimo įvykius, nors jie ir lieka tokie patys, tiesiog lengviau
įvertini ir sklandžiau išgyveni.“
„Kiekviename iš mūsų plyti sąmonės vandenynas – jis yra ir
sprendimų vandenynas. Nerdami į tą vandenyną - į sąmonę – ją pabudinate. Panyri
ne tam, kad rastum konkrečius sprendimus; panyri, kad pabudintum patį
vandenyną. Tuomet intuicija plečiasi, randi tinkamus problemų sprendimus –
lengviau pajunti, kada jie nėra visiškai tikslūs, ir žinai, kada atrodo
teisingi. Šis sugebėjimas tobulėja, ir viskas, rodos, ima klotis sklandžiau.“
„Gyvenimas kupinas painių abstrakcijų, tad vienintelis būdas
nepamesti siūlo galo yra pasikliauti intuicija. Ji atveda prie sprendimo –
atranda jį, atpažįsta. Tai bendra emocijų ir intelekto veikla.“
2015 m. sausio 7 d., trečiadienis
Gyveno kartą Uvė
Gyveno kartą Uvė : romanas / Fredrik Backman. - Vilnius : Alma littera, 2014. - 326, [1] p.
„Mirtis – toks keistas daiktas. Žmonės neretai nugyvena gyvenimą, tarsi ji neegzistuotų, nors mirtis be ne geriausiai pagrindžia esmines gyvenimo atkarpas. Vieni laikui atėjus tiek ją jaučiame , kad gyvename veržliau, labiau užsispyrę, labiau įsiutę. Kitiems nuolatos reikia jos buvimo šalia, kad bent suvoktų, kas ta jos priešingybė. O dar kiti, žiūrėk, tiek į ją pasineria, kad atsisėda laukiamajame dar šviesmečiai iki jai pranešant apie savo atvykimą. Mes jos bijome, tačiau daugumai iš mūsų dar baisiau, kad ji ištiks ką nors kitą, ne mus pačius. Nes didžiausia mirties baimė ta, kad ji praeis pro šalį. O mes liksime vieni.“
„Ir pats laikas – keistas daiktas. Dauguma iš mūsų gyvename tik tuo laiku, kuris dar prieš akis. Po kelių dienų, po kelių savaičių, po kelių metų. Viena labiausiai kankinamų žmogaus gyvenimo akimirkų turbūt ta, kai jis įsisąmonina, kad praeities akimirkų daugiau negu ateities. Kai laiko prieš akis jau nebelieka, tenka spirtis į kitą gyvenimo pagrindą. Į popietę saulės šviesoje susikibus už rankų. Į šviežiai sudygusių lysvių kvapą. Į sekmadienius kavinėje. Į anūkus galbūt. Susirasti būdų gyventi kitų ateitimi.“
„Mirtis – toks keistas daiktas. Žmonės neretai nugyvena gyvenimą, tarsi ji neegzistuotų, nors mirtis be ne geriausiai pagrindžia esmines gyvenimo atkarpas. Vieni laikui atėjus tiek ją jaučiame , kad gyvename veržliau, labiau užsispyrę, labiau įsiutę. Kitiems nuolatos reikia jos buvimo šalia, kad bent suvoktų, kas ta jos priešingybė. O dar kiti, žiūrėk, tiek į ją pasineria, kad atsisėda laukiamajame dar šviesmečiai iki jai pranešant apie savo atvykimą. Mes jos bijome, tačiau daugumai iš mūsų dar baisiau, kad ji ištiks ką nors kitą, ne mus pačius. Nes didžiausia mirties baimė ta, kad ji praeis pro šalį. O mes liksime vieni.“
„Ir pats laikas – keistas daiktas. Dauguma iš mūsų gyvename tik tuo laiku, kuris dar prieš akis. Po kelių dienų, po kelių savaičių, po kelių metų. Viena labiausiai kankinamų žmogaus gyvenimo akimirkų turbūt ta, kai jis įsisąmonina, kad praeities akimirkų daugiau negu ateities. Kai laiko prieš akis jau nebelieka, tenka spirtis į kitą gyvenimo pagrindą. Į popietę saulės šviesoje susikibus už rankų. Į šviežiai sudygusių lysvių kvapą. Į sekmadienius kavinėje. Į anūkus galbūt. Susirasti būdų gyventi kitų ateitimi.“
2014 m. rugpjūčio 1 d., penktadienis
Atminties rūmai
Pasivaikščiojimas su Einšteinu : menas ir mokslas atsiminti viską šiais
technologijų laikais / Joshua Foer. - Kaunas : Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO],
[2013]. - 363, [2] p.
‚Apie atmintį pernelyg dažnai kalbame tarsi apie banką, kuriame paliekame saugoti naują informaciją ir iš kurio prireikus ištraukiame senąją. Vis dėlto ta metafora neatspindi, kaip iš tiesų veikia atmintis. Atmintis visada yra su mumis, ją formuoja per mūsų pojūčius tekanti informacija, o atmintis savo ruožtu modeliuoja informaciją – taip susidaro nepertraukiama grįžtamojo ryšio kilpa. Viskas, ką matome, girdime ir užuodžiame, susiejama su viskuo, ką matėme, girdėjome ir užuodėme praeityje.“
2014 m. gegužės 1 d., ketvirtadienis
Pabaigos jausmas
Pabaigos jausmas : romanas / Julian Barnes. - Vilnius : "Baltų lankų" leidyba, [2013]. - 155, [1] p.
Neigiantieji laiką sako: keturiasdešimt yra niekis, penkiasdešimt - pats žydėjimas, šešiasdešimt - naujas keturiasdešimtmetis ir taip toliau. Aš žinau tik tiek: yra objektyvus laikas, bet yra ir subjektyvus laikas, kai tu nešioji laikrodį su ciferblatu vidinėje riešo pusėje, prie pat tvinksinčio pulso. Ir tas asmeninis laikas, kuris yra tikrasis laikas, matuojamas tavo santykiu su praeitimi.
2013 m. liepos 10 d., trečiadienis
Keturiasdešimt meilės taisyklių pagal sufijų mistiką Rumį
Keturiasdešimt meilės taisyklių : romanas / Elif Shafak. - Vilnius : Tyto alba, 2012. - 399, [1] p.
Elif Shafak, žymiausia ir populiariausia
jaunesniosios kartos turkų rašytoja šiame romane atskleidžia senovinę sufijų
filosofiją ir jos palikimą – keturiasdešimt meilės taisyklių. Knygos veikėjų likimus skiria aštuoni šimtai metų, o
jungia... meilė. Meilė, atspindinti Rytų tradicijas ir mūsų poreikius bei troškimus
moderniame pasaulyje. Meilė, kurios galioje keisti gyvenimus net tada, kai,
rodos, per vėlu. Juk viena iš taisyklių taip ir skelbia: „Stenkis nesipriešinti tave ištinkančioms
permainoms. Leiskis būti gyvenamas tavimi
tekančio gyvenimo. Ir nesijaudink, kad
tavasis gyvenimas verčiasi aukštyn kojomis. Iš kur žinai, gal ta jo pusė, kuri dabar atsiverčia, bus geresnė už
buvusią?“. Juk „...šachmatuose, kaip ir gyvenime, būna ėjimų, kuriuos darai
norėdamas laimėti, ir būna ėjimų, kuriuos darai, nes jie yra teisingi.“
Dar keletas taisyklių pagal sufijų mistiką
Rumį ir jo mokinį Šamsą:
2013 m. birželio 12 d., trečiadienis
Dievas visada keliauja incognito
Dievas visada keliauja incognito : [romanas] / Laurent Gounelle. - Vilnius : Alma littera, 2012. - 357, [2] p.
Kaip pasirenkame knygas, kurias norime skaityti? Vienas -
pagal draugų rekomendacijas, kitas – pavartę knygyne. Dažnai patraukia ir pats
knygos pavadinimas. Šią pasirinkau būtent pagal šį kriterijų. Pradėjus skaityti
knygą, šiek tiek nusivyliau, nes ji man pasirodė iš serijos „kaip nugyventi
gyvenimą teisingai“ :). Tačiau skaitėsi lengvai, pilna teisingų :) žodžių bei
citatų, kurias skaitydami dažnai pagalvojame, kad viskas lyg ir suprantama bei
žinoma, bet vis tiek nusprendžiame, kad jau
rytoj tai taip ir elgsimės ... :) Knygos pavadinime panaudotas Einšteino posakis kad „atsitiktinumas
- tai Dievas, keliaujantis inkognito...“, lyg ir turėjo įtikinti, kad daug kas
mūsų gyvenime priklauso nuo atsitiktinių įvykių grandinės, tačiau labiau
pritarčiau Gandžio požiūriui - „...tu pats turi būti
tas pokytis, kurį nori matyti pasaulyje."
Knygą siūlau paskaityti tam, kad sužinotume kodėl „...raganomis persirengę angelai įteikia mums nuostabių
dovanų, rūpestingai įvyniotų į klaikų įpakavimą.“
Keletas knygos citatų:
2013 m. sausio 17 d., ketvirtadienis
Ponas Pipas
Ponas Pipas : [romanas] / Lloyd Jones. - Vilnius : Metodika, 2012. - 206, [2] p.
Kaip atskirti kur yra namaiJie ten, kur yra kažkas pažįstamo. Anas namo langas. Tas medis priekyje.
Rudakaklis bėgikas, lengvas kaip aerograma, išilgai perskrenda Ramųjį vandenyną ir grįžta atgal niekad neabejodamas, kad ras namus.
Ten, kur nepažįstamieji lengvabūdiškai klausia „Ką gali žinoti?“
Kur už dviejų gatvių girdisi pavarą keičiantis autobusas, ir prasideda kelias, vedantis atgal į vieną vaikystės akimirkų.
Kur smarkių vėjų blaškomi popiergaliai ir lapai atrodo savi.
Kur senoviniame jūrų žemėlapyje, panašiame į tinklinį maišelį, nurodytos vyraujančių vėjų ir srovių kryptys.
Kur tvyro supuvusių vaisių kvapas.
Kur kvepia šviežiai nupjaut pieva ir žoliapjovės alyva.
Tenai, kur septyniasdešimt penkerius metus vienoje saloje išgyvenęs žmogus nebeturi ko pasakyti ir palaimingai tyli.
2012 m. liepos 12 d., ketvirtadienis
Prieš mirtį norisi švelnaus
Prieš mirtį norisi švelnaus : trumpų tekstų knyga / Sigitas Parulskis. - Vilnius : Alma littera, 2011. - 245, [2] p.
„Jeigu labai įtemptum klausą, galėtum išgirsti: po plonu debesų ledu juodame dangaus dugne tyliai ošia vos vos siūbuojantys žvaigždynai. Adventas. „„Poezija, ji būtina žmogaus gyvenime, tegul tik kaip ryto rasa, bet vis dėlto.“
„Ir net jeigu Dievo nėra, kalnuose galima jį prasimanyti, kad galėtum padėkot už gyvenimo grožį. Už galimybę suvokti neįtikėtinai gražų žmogaus, mažo juodo taškelio baltoje būties drobėje, tragizmą.“
„Kai mus apima sielvartas, kažkas krūtinėje ima šalti, paširdžius tarsi ledas sukausto. Žiūrėjau į purų, žibinto akį erzinantį snaigių srautą ir pagalvojau: po velnių, sniegas – sielvarto ištiktas vanduo.“
„Prisiminimų nenuplausi alkoholiu, tačiau kai juos suvilgai gera doze – ne taip žeidžia.“
„Žmogus nenori gyventi sau, tik siekia sukurti savo gyvenimo regimybę kitiems.“
„Gimimas ir mirtis yra visiškai priešingi savo fizine išraiška, keliamų emocijų atžvilgiu, tačiau iš tiesų be galo panašūs būsenos prasme – visiška bejėgystė. Nežinomybė.“
„Bet mirtis slenka kaip smėlis, nepaisydama mūsų atsikalbinėjimų, pasiekimų, socialinio statuso ir nuopelnų ar aistringo noro gyventi. Ji egzistuoja apsimetusi gyvenimu, jos vardas – ir tai įdomiausias paradoksas – ateitis.“
„Mūsų kino teatruose filmai pradėti rodyti 3D formatu, o tikrovėje viskas tapo be galo plokščia.“
„Šįryt balkone radau drugelį sušlapusiais sparnais… Vos vos juda lyg prisijuostęs kokaino… Tarsi kažkieno pavargusi svajonė… Pametęs neštą žinią angelas…“
2012 m. liepos 1 d., sekmadienis
Subtilumas
Subtilumas : romanas / David Foenkinos. - Vilnius : Tyto alba, 2012. - 197, [1] p.
„<…> kad grįžtum namo, niekada nereikia apsigręžti.“„Judviejų bendras gyvenimas buvo kasdienės išnykimo pratybos.“
„Menas mylėti? Tai reiškia gebėti suderinti vampyro temperamentą ir plukės kuklumą.“
2012 m. birželio 19 d., antradienis
Laiškų knyga
Laiškų knyga : [romanas] / Michail Šiškin. - Vilnius : Vaga, 2011. - 323, [2] p.
„žmogus gimsta, gyvena ir miršta laimingas, tik visą laiką apie tai užmiršta.“„ ko gero, yra taip: daiktiškas, matomas pasaulio apvalkalas – materija – užtempiamas, susiteršia, trinasi ir prasitrina ligi skylių, ir tada pro skylutę kaip kojos pirštas iš suplyšusios kojinės išlenda esmė.“
„Nereikia meilės įrodinėti, reikia ją parodyti.“
„Bet juk žinai, kaip sakoma: nenukeliauja tik tie laiškai, kurie neparašomi.“
„Jeigu mes ko nors nežinome, nematome, nejaučiame ir negirdime ir negalime paragauti, tai nereiškia, kad to nėra.“
„Ko gero, laimė ir turi būti tokia, tarsi adatos dūris, akimirksnis: vaikas verkšlena, nuo klijuotės trenkia šlapimu, pinigų nėra, oras bjaurus, pienas išbėgo, dabar reikia šveisti viryklę, per radiją pranešama apie žemės drebėjimą, kažkur karas, o visa tai kartu ir yra laimė.“
„Namie apsigyveno naujas garsas – užtrenktų durų.“
„Kartą pagalvojo, kad jos gyvenimas jo gyvenimui kaip sugeriamasis popierius. Jam likimas ką nors rašo ir tuojau pat su ja nusausina – tada jo gyvenimo fragmentai prasisunkia į jos gyvenimą. Kai tiktai jo gyvenime juodulys, ji tuojau pat jį sugeria.“
„Ir štai skirtumas, kuris žmogų išskiria iš kitų: mes – vienintelė gyva būtybė, žinanti apie mirties neišvengiamybę. Todėl negalima atidėlioti laimės ateičiai, reikia būti laimingam dabar.“
„Ir štai mane apėmusi nuojauta, kad mano gyvenimas – toks tuštumų rinkinys: namas, vyras, meilė, šiandienos vakaras – ir nėra kuo užpildyti. Skylės visatoje – pro jas traukia skersvėjis. Ir šių skylių ilgainiui vis daugiau ir daugiau – išeina žmonės. „
„Klausaisi naktį laikrodžio – kaip jis pasiima gyvenimą.“
„Į mirtį reiktų žvelgti lengvai: sunokai – išrovė kaip morką iš lysvės. Nepavyksta.“
2012 m. gegužės 14 d., pirmadienis
Angelo žaidimas
Angelo žaidimas : romanas / Carlos Ruiz Zafón. - Vilnius : Tyto alba, 2011. - 556, [1] p.
"Galima gimti turint didesnių ar mažesnių sugebėjimų, bet niekas netampa sportininku vien todėl, kad gimė aukštas, stiprus ir greitas. Sportininku ar menininku žmogų padaro darbas, pašaukimas ir įgūdžiai. Protas, su kuriuo gimstame, - tik ginkluotė. Norėdami su juo ką nors nuveikti, turime savo smegenis paversti taikliu ginklu. Jeigu nori ką nors pasiekti, pirmiausia turi turėti ambicijų, paskui talentą, žinių ir galiausiai šansą.""Tikėjimas – instinktyvus atsakymas į egzistencijos reiškinius, kurių negalima paaiškinti kitaip, - ar tai būtų dvasinė tuštuma, kurią jaučiame pasaulyje, mirties neišvengiamybė, daiktų kilmės paslaptis, mūsų pačių gyvenimo prasmė ar prasmės nebuvimas. Tai esminiai, ypač paprasti dalykai, bet mūsų ribotumas trukdo atsakyti į šiuos klausimus nedviprasmiškai, todėl norėdami apsiginti mes pateikiame emocinius atsakymus. Tai gryniausia biologija."
"…kad pažinti rašytoją iš tikrųjų galima iš jo paliktų pėdsakų, nes žmogus, kurį mes matome, - tik tuščias personažas, ir tiesa visada slypi išmonėje."
"Prisimenu, senasis knygų pardavėjas visada man sakydavo, kad knygos turi sielą, sielą to žmogaus, kuris jas parašė, ir tų, kurie jas skaitė ir kartu su jomis svajojo."
2012 m. kovo 18 d., sekmadienis
Jurgis Gimberis. …yra papildomų sąlygų…
…yra papildomų sąlygų… : skaitiniai / Jurgis Gimberis. - Kaunas : Jotema, [2011]. - 125, [3] p.
"Kitą kartą ir norėtum būti geras, bet gyvenimas daro savo…"
"Nelipk ant grėblio. Nebent antrą kartą, kai jau aišku, kuo baigsis…"
"Tie, su kuriais nori ilgai ir laimingai gyventi, gali kitaip tai įsivaizduoti. Apskritai – kiti yra kiti."
"Kitą kartą ir norėtum būti geras, bet gyvenimas daro savo…"
"Nelipk ant grėblio. Nebent antrą kartą, kai jau aišku, kuo baigsis…"
"Tie, su kuriais nori ilgai ir laimingai gyventi, gali kitaip tai įsivaizduoti. Apskritai – kiti yra kiti."
2012 m. vasario 18 d., šeštadienis
Flobero papūga : romanas / Julian Barnes. - Vilnius : "Baltų lankų" leidyba, 2011. - 269, [1] p.
"Aš gyvenu su savo knygomis: kaip agurkas marinate."
"Kai buvau dar visai jaunas, turėjau negerą nuojautą, koks bus mano gyvenimas. Tarsi šleikštus verdamo maisto kvapas, sklindantis iš ventiliatoriaus: nereikia nė ragauti, ir taip žinai, kad apsivemsi."
"Senstant širdis kaip medis numeta lapus. Ne visus vėjus žmogus atlaiko. Kiekviena diena nusineša po kelis lapus, bet būna audrų, kurios vienu šuoru nulaužia kelias šakas. Tačiau medžiai pavasarį vėl sužaliuoja, o širdis nebeatgyja niekados."
"Aš gyvenu su savo knygomis: kaip agurkas marinate."
"Kai buvau dar visai jaunas, turėjau negerą nuojautą, koks bus mano gyvenimas. Tarsi šleikštus verdamo maisto kvapas, sklindantis iš ventiliatoriaus: nereikia nė ragauti, ir taip žinai, kad apsivemsi."
"Senstant širdis kaip medis numeta lapus. Ne visus vėjus žmogus atlaiko. Kiekviena diena nusineša po kelis lapus, bet būna audrų, kurios vienu šuoru nulaužia kelias šakas. Tačiau medžiai pavasarį vėl sužaliuoja, o širdis nebeatgyja niekados."
2012 m. sausio 6 d., penktadienis
Trys vienatvės
Trys vienatvės : novelių romanas / Romualdas Granauskas. - Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. - 191, [1] p.
"Tai dabar, po daugelio metų, esu gudrus ir žinau, kad į visus klausimus, kuriuos žmogui iškelia gyvenimas, jis pats ir atsako. Anksčiau ar vėliau. Tik reikia gerai klausytis, kad to atsakymo nepraleistum negirdomis pro ausis. Išgirsi - ir viskas ateityje gali nueiti vienu keliu, neišgirsi - kitu."
"Žmonės sako: „Vieną dieną jam staiga atsivėrė akys.” Visi žodžiai, išskyrus vieną, šiame sakinyje teisingi: ir „vieną dieną”, ir „jam”, ir „atsivėrė akys”, o „staiga” - ne. Tiktai plyta nuo stogo gali staiga nukristi ant galvos, o žmogaus viduje tokių staigumų nebūna. Viskas ten vyksta nuolatos, be perstojo sukasi, mainosi, maišosi, pačiam žmogui dar nieko apie tai net nežinant, nejuntant, nejaučiant, gal tiktai vis tuos pačius sapnus sapnuojant, gal tiktai sutemų valandą apimant vis tam pačiam lengvam nerimui ar liūdnumui, norui pasėdėti kur nors vienam, trokštant ramybės, nors tai kaip tik ir nėra joks ramybės troškimas, o atvirkščiai -dar nesuvoktas, nesuprastas noras kažkur eiti, veržtis, siekti, veikti, kad tik nebebūtų taip kaip užvakar ir vakar, kaip yra kiekvieną dieną ir kaip bus rytoj ir poryt. Tartum kažkur veržtumeis nuo savo paties ramios ateities, kurią anksčiau taip džiaugdamasis pasirinkai. Ir tik tada, kai tuos savo neaiškius troškimus ir nuo savęs paties paslėptus norus gali jau įvardyti žodžiais, - tik tada tau ima atrodyti, kad viskas atėjo staiga, nelauktai ir netikėtai. Kol dar nėra žodžių - nėra ir supratimo. Visi mes priklausomi nuo žodžių. Ir pirmiausia - nuo tų, kuriuos patys sau pasakom. Pasakei, įvardijai - ir viskas, nebegali jau nei atšaukti, nei užmiršti, nei apsimesti, jog niekada jų neištarei."
"Tai dabar, po daugelio metų, esu gudrus ir žinau, kad į visus klausimus, kuriuos žmogui iškelia gyvenimas, jis pats ir atsako. Anksčiau ar vėliau. Tik reikia gerai klausytis, kad to atsakymo nepraleistum negirdomis pro ausis. Išgirsi - ir viskas ateityje gali nueiti vienu keliu, neišgirsi - kitu."
"Žmonės sako: „Vieną dieną jam staiga atsivėrė akys.” Visi žodžiai, išskyrus vieną, šiame sakinyje teisingi: ir „vieną dieną”, ir „jam”, ir „atsivėrė akys”, o „staiga” - ne. Tiktai plyta nuo stogo gali staiga nukristi ant galvos, o žmogaus viduje tokių staigumų nebūna. Viskas ten vyksta nuolatos, be perstojo sukasi, mainosi, maišosi, pačiam žmogui dar nieko apie tai net nežinant, nejuntant, nejaučiant, gal tiktai vis tuos pačius sapnus sapnuojant, gal tiktai sutemų valandą apimant vis tam pačiam lengvam nerimui ar liūdnumui, norui pasėdėti kur nors vienam, trokštant ramybės, nors tai kaip tik ir nėra joks ramybės troškimas, o atvirkščiai -dar nesuvoktas, nesuprastas noras kažkur eiti, veržtis, siekti, veikti, kad tik nebebūtų taip kaip užvakar ir vakar, kaip yra kiekvieną dieną ir kaip bus rytoj ir poryt. Tartum kažkur veržtumeis nuo savo paties ramios ateities, kurią anksčiau taip džiaugdamasis pasirinkai. Ir tik tada, kai tuos savo neaiškius troškimus ir nuo savęs paties paslėptus norus gali jau įvardyti žodžiais, - tik tada tau ima atrodyti, kad viskas atėjo staiga, nelauktai ir netikėtai. Kol dar nėra žodžių - nėra ir supratimo. Visi mes priklausomi nuo žodžių. Ir pirmiausia - nuo tų, kuriuos patys sau pasakom. Pasakei, įvardijai - ir viskas, nebegali jau nei atšaukti, nei užmiršti, nei apsimesti, jog niekada jų neištarei."
2011 m. rugpjūčio 16 d., antradienis
Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija
Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija : [romanas] / Mary
Ann Shaffer, Annie Barrows. - Vilnius : Versus aureus, [2010]. - 333,
[1] p.
"Kuo man patrauklus knygų skaitymas - kažkas sudomina pačia knyga, tas kažkas smulkmenėle nuveda prie kitos knygos, o dar kažkas - dar prie kitos. Kaip geometrinė progresija - tarytum niekada nesibaigs, ir dėl vienintelės priežasties - dėl gryno malonumo."
"Tada stebėjausi, ir vis dar stebiuosi, kad tiek daug žmonių atklysta į knygynus ir ieško patys nežino ko - jie tenori apsidairyti vildamiesi pamatyti knygą, kuri juos patrauktų. Ir tada, kadangi jie pernelyg protingi, kad pasikliautų leidėjų reklama, klausia knygyno pardavėjo trijų dalykų: 1) apie ką ji? 2) ar skaitėte ją? 3) ar patiko?"
"Man labai patinka lankytis knygynuose ir bendrauti su knygų pardavėjais - iš tikro yra ypatinga žmonių rūšis. Blaiviai mąstantis asmuo neis dirbti į knygyną už tokią menką algą; ir joks protingas žmogus nelaikys knygyno, nes jis neša tokį menką pelną. Taigi juos tai daryti skatina meilė skaitytojams ir skaitymui - kaip ir troškimas savo rankomis pačiupinėti naują knygą."
"Neįsivaizduoju nieko vienišiau kaip leisti visą likusį gyvenimą su žmogumi, su kuriuo negali pasikalbėti, arba, dar blogiau, su kuriuo negali patylėti."
"<…> humoras yra geriausias būdas nepakeliama paversti pakeliama"
"Kuo man patrauklus knygų skaitymas - kažkas sudomina pačia knyga, tas kažkas smulkmenėle nuveda prie kitos knygos, o dar kažkas - dar prie kitos. Kaip geometrinė progresija - tarytum niekada nesibaigs, ir dėl vienintelės priežasties - dėl gryno malonumo."
"Tada stebėjausi, ir vis dar stebiuosi, kad tiek daug žmonių atklysta į knygynus ir ieško patys nežino ko - jie tenori apsidairyti vildamiesi pamatyti knygą, kuri juos patrauktų. Ir tada, kadangi jie pernelyg protingi, kad pasikliautų leidėjų reklama, klausia knygyno pardavėjo trijų dalykų: 1) apie ką ji? 2) ar skaitėte ją? 3) ar patiko?"
"Man labai patinka lankytis knygynuose ir bendrauti su knygų pardavėjais - iš tikro yra ypatinga žmonių rūšis. Blaiviai mąstantis asmuo neis dirbti į knygyną už tokią menką algą; ir joks protingas žmogus nelaikys knygyno, nes jis neša tokį menką pelną. Taigi juos tai daryti skatina meilė skaitytojams ir skaitymui - kaip ir troškimas savo rankomis pačiupinėti naują knygą."
"Neįsivaizduoju nieko vienišiau kaip leisti visą likusį gyvenimą su žmogumi, su kuriuo negali pasikalbėti, arba, dar blogiau, su kuriuo negali patylėti."
"<…> humoras yra geriausias būdas nepakeliama paversti pakeliama"
2011 m. liepos 8 d., penktadienis
Siuzanos dienoraštis Nikolui
Siuzanos dienoraštis Nikolui : romanas / James Patterson. - 2-oji patais. laida. - Vilnius : Tyto alba, 2007. - 252, [1] p.
"Įsivaizduok, kad gyvenimas - tai žaidimas, kuriame tu žongliruoji penkiais kamuoliukais. Tie kamuoliukai - tai darbas, šeima, sveikata, draugai ir principai. Tu neleidi nė vienam iš jų nukristi. Bet vieną gražią dieną pagaliau supranti, kad darbas kaip guminis kamuoliukas. Jei leisi jam nukristi - jis atšoks. Kiti keturi kamuoliukai - šeima, sveikata, draugai ir principai - stikliniai. Jei leisi nukristi nors vienam iš jų, jis bus nepataisomai sugadintas, įskeltas, o gal net ir sudaužytas. Tik iš tiesų supratus pamokymą apie penkis kamuoliukus, gyvenime atsiras šiokia tokia pusiausvyra."
"Įsivaizduok, kad gyvenimas - tai žaidimas, kuriame tu žongliruoji penkiais kamuoliukais. Tie kamuoliukai - tai darbas, šeima, sveikata, draugai ir principai. Tu neleidi nė vienam iš jų nukristi. Bet vieną gražią dieną pagaliau supranti, kad darbas kaip guminis kamuoliukas. Jei leisi jam nukristi - jis atšoks. Kiti keturi kamuoliukai - šeima, sveikata, draugai ir principai - stikliniai. Jei leisi nukristi nors vienam iš jų, jis bus nepataisomai sugadintas, įskeltas, o gal net ir sudaužytas. Tik iš tiesų supratus pamokymą apie penkis kamuoliukus, gyvenime atsiras šiokia tokia pusiausvyra."
2011 m. birželio 3 d., penktadienis
Tėvo Stanislovo pamokslai
Tėvo Stanislovo pamokslai / parengė ir redagavo T. Pažūsienė. - Vilnius : Diena, 1994. - 155, [4] p.
"Pasaulyje didu ir kilnu yra visa, kas yra savo vietoje. Mes, kuriems tenka labai maži dalykai, labai smulkmeniškas gyvenimas, žinome: tai kas maža, dievo akyse gali būti labai didinga. Pasaulis nė kiek nedidėja nuo to, kad mes norime tik atrodyti dideli, o ne būti."
"Amžių amžiais buvo ir, matyt, bus dvi žmonių grupės. Vienų veidai bus nuolat pakelti į dangų, antrieji iš jų juoksis, šaipysis, vadins svajotojais. Tie, kurie moka išlaikyti pakeltas galvas, yra tartum šviesos laidininkai į šią pilką ir nuobodžią žemę. Dievas nuolat siunčia savo šviesą į žemę, bet maža laidininkų, maža pakeltų galvų ir širdžių."
"Pasaulyje didu ir kilnu yra visa, kas yra savo vietoje. Mes, kuriems tenka labai maži dalykai, labai smulkmeniškas gyvenimas, žinome: tai kas maža, dievo akyse gali būti labai didinga. Pasaulis nė kiek nedidėja nuo to, kad mes norime tik atrodyti dideli, o ne būti."
"Amžių amžiais buvo ir, matyt, bus dvi žmonių grupės. Vienų veidai bus nuolat pakelti į dangų, antrieji iš jų juoksis, šaipysis, vadins svajotojais. Tie, kurie moka išlaikyti pakeltas galvas, yra tartum šviesos laidininkai į šią pilką ir nuobodžią žemę. Dievas nuolat siunčia savo šviesą į žemę, bet maža laidininkų, maža pakeltų galvų ir širdžių."
2011 m. gegužės 26 d., ketvirtadienis
Su savimi ir tavimi
Su savimi ir tavimi : stabtelėjimai : [esė ir miniatiūros] / Vita Morkūnienė. - Klaipėda : Eglės leidykla, 2010. - 186, [5] p.
"Tikras
pavasaris prasideda, kai nuo langų nuplauni žiemos dulkes. Dažniausiai
tai atsitinka prieš Velykas. Pats sau gali pavydėti to jausmo, kai
atsisėdi kambario viduryje, žiūri pro langą –ir pasaulis staiga tampa
kitoks.<…> Jeigu tai atsitinka ir gerokai vėliau, kai pavasaris
vėluoja, vis tiek neapleidžia tas palaimingas lengvumo ir skaidrumo
jausmas. <…> O paskui, kaip ir kasmet, akys apsipras su tuo
gražumu, širdis pavargs stebėtis. Pamažu nublanks spalvos, nukris
žiedai, pritils paukščių giesmės. Užges pavasario gaisras – pasaulyje ir
tavyje. Nė pats nepastebėsi, kaip ne tik ant langų ims sėsti
kasdienybės dulkės. <…> Iki kito pavasario. Iki tos dienos, kai
pajusi nenumaldomą norą nuplauti dulkes – nuo langų ir akių."
"Šiandien
iš namų išėjau be laikrodžio. Niekas dėl to nepasikeitė: niekur
nenuėjau per anksti ir niekur nepavėlavau. Kai pastebėjau, kad
laikrodžio nėra, dingtelėjo mintis, kad laiko nei pavysi, nei pralenksi,
gal tik nuo jo atsiliksi arba su juo prasilenksi."
"Kai
rudenį išgirsti gervių klyksmą – užplūsta ilgesys. Kai pavasarį pamatai
gervių trikampius – apima gerumas. Kai išgirsti iš ryto gerą žodį – tai
ženklas, kad diena bus gera. Kai padarai kokį gerą darbą – tai ženklas,
kad gali padaryti dar vieną. Kai iš ryto nusišypsai pats, tai reiškia,
kad ne tau vienam ši diena gali būti gera."
"Yra
daug žmogaus kankinimo būdų. Taip pat ir švelnieji. Nepasakyti žodžiai.
Nesuskambėję telefono skambučiai. Neparašyti laiškai. Nepateisintos
viltys. Tikrumu pridengtos kaukės. Įkalintos svajonės. Draudimas galvoti
apie tai, ko labiausiai norisi. Visi jie vienodai tinka kankinti kitą
žmogų arba patį save."
"Daugiausia
tiesos apie save sužinai tykiomis budrumo akimirkomis, kai plūkauji
tarp šviesos ir tamsos, tarp dienos ir nakties, sapno ir tikrovės, tarp
norima ir esama. Trumpomis valandėlėmis prieš užmigdamas arba paryčiais,
kai jau nemiegi, bet dar nesi pabudęs. Tuomet krūpteli iš netikėtumo ir
bemat išsiblaivai arba dar storiau susisupi į minkštą snūdo rūką, kad
tai, ką tykiai pajutai, dar pabūtų su tavimi, neišsisklaidytų ir
nepabirtų kaip stiklo šukės."
2011 m. kovo 17 d., ketvirtadienis
Diktantai sielai
Diktantai sielai : [esė] / Rimvydas Stankevičius. - Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. - 161, [1] p.
Verta
Verta visą naktį nemiegoti, vartytis staiga nepatogiu tapusiame guolyje ir žvelgti į linguojančius medžių šešėlius, atsispindinčius sienoje. Verta pavargusiomis bemiegėmis akimis pamatyti dangaus brėkšmą ir tingiai rengtis į darbą. Verta namuose pamiršti banko kortelę, kad dieną liktumei be pietų ir pajustumei, ką reiškia iš tiesų norėti valgyti. Verta visą darbo dieną būti išsiblaškiusiam bei irzliam, už žioplumą gauti gerą dozę velnių nuo viršininkės ir vieną po kitos surūkyti kelias cigaretes balkone. Verta grįžtant autobuse knapsėti nosimi, būti kratomam už peties kontrolierės ir pačiam nustebti, kad tavo bilietas nepažymėtas. Verta būti apšauktam, išvadintam elgeta, kad neturi pinigų kelionės bilietui, ir likusį kelią pėdinti pėsčiam. Todėl, kad iš naujo pamiltumei savus namus, gęstančios saulės spindulį už lango, pasveikintumei tuos pačius, drauge su tavimi budėjusius medžius. Kad surastum knygą šalia naktį gerto arbatos puodelio, ramiai baigtum skaityti sopančiomis akimis pradėtą skyrių. Kad paskubomis pasitiektum užkandžio ir nuoširdžiai suprastum, koks jis skanus. Kad išsitiestum savo guolyje ir gal pirmą kartą gyvenime jam padėkotumei už tai, kad jis tave priglaudžia. Tada jau verta užsnūsti kietai ir saldžiai kaip vaikystėje, kad ryte rastumei drėgną pagalvę nuo iš sapnų parkeliavusio medaus korio.
Verta
Verta visą naktį nemiegoti, vartytis staiga nepatogiu tapusiame guolyje ir žvelgti į linguojančius medžių šešėlius, atsispindinčius sienoje. Verta pavargusiomis bemiegėmis akimis pamatyti dangaus brėkšmą ir tingiai rengtis į darbą. Verta namuose pamiršti banko kortelę, kad dieną liktumei be pietų ir pajustumei, ką reiškia iš tiesų norėti valgyti. Verta visą darbo dieną būti išsiblaškiusiam bei irzliam, už žioplumą gauti gerą dozę velnių nuo viršininkės ir vieną po kitos surūkyti kelias cigaretes balkone. Verta grįžtant autobuse knapsėti nosimi, būti kratomam už peties kontrolierės ir pačiam nustebti, kad tavo bilietas nepažymėtas. Verta būti apšauktam, išvadintam elgeta, kad neturi pinigų kelionės bilietui, ir likusį kelią pėdinti pėsčiam. Todėl, kad iš naujo pamiltumei savus namus, gęstančios saulės spindulį už lango, pasveikintumei tuos pačius, drauge su tavimi budėjusius medžius. Kad surastum knygą šalia naktį gerto arbatos puodelio, ramiai baigtum skaityti sopančiomis akimis pradėtą skyrių. Kad paskubomis pasitiektum užkandžio ir nuoširdžiai suprastum, koks jis skanus. Kad išsitiestum savo guolyje ir gal pirmą kartą gyvenime jam padėkotumei už tai, kad jis tave priglaudžia. Tada jau verta užsnūsti kietai ir saldžiai kaip vaikystėje, kad ryte rastumei drėgną pagalvę nuo iš sapnų parkeliavusio medaus korio.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
